Ilgai manyta, kad filosofas Aristotelis pirmasis prabilo, jog iš veido išraiškos ir atskirų jo bruožų galima atspėti individo esmę ir įvertinti jo intelektą bei gabumus. Tačiau kai kurie istorikai teigia, kad fizionomistika iki Aristotelio jau užsiėmė matematikas Pitagoras.
Domėjosi ir žymiausieji
Viduramžiais šį mokslą tobulino Avicena ir alchemikai, Atgimimo epochoje – Leonardas da Vinčis. XIX amžiuje fizionomistika susidomėjo žymus Turino universiteto profesorius psichiatras ir kriminalistas Čezarė Lombrozo.
Jis kruopščiai ištyrė 4 tūkstančių nusikaltėlių veidus ir paskelbė, kad yra bruožų, kurie išduoda žmogaus polinkį į nusikalstamumą.
Rytų šalyse gebėjimu skaityti veidus garsėjo beduinai. Savo žinias jie perduodavo iš kartos į kartą. Jų manymu, žmogus, panašus į liūtą, yra drąsus, kilnus, išdidus ir kantrus.
Tas, kuris panašus į leopardą, – pagyrūniškas, linkęs išduoti. Aukšta kakta, jų manymu, išdavė kvailumą, siaura – miklumą, o plikė – dvasios menkumą.
Vidutinio dydžio akys rodė protą ir gerą charakterį, o nejudrus žvilgsnis – vaizduotės trūkumą. Beduinai ypač reikšmingais laikė apgamus.
Viduramžiais arabai, rinkdamiesi sau vergus, visiškai pasikliaudavo veiduose įrašyta informacija.
Japonijoje – vis dar populiaru
Pragmatiškoje Japonijoje fizionomistika yra labai populiari iki šiol. Veidas dalijamas į tris zonas – viršutinę, vidurinę ir apatinę.
Viršutinėje dalyje atsispindi žmogaus gyvenimo kelias, joje galima išskaityti informaciją nuo 15 iki 30 metų.
Taisyklinga forma ir graži odos spalva viršutinėje veido dalyje liudija apie puikią kūno ir dvasios būklę.
Vidurinėje dalyje – nuo antakių iki nosies galiuko – įrašyta informacija apie 35-50 metų laikotarpį. Šios dalies harmonija rodo psichikos sveikatą.
Apatinė veido dalis – nuo nosies galiuko iki smakro – atspindi gyvenimą nuo 50 iki 77 metų.
Taisyklingos formos liudija apie ramų charakterį.
Tiek Vakarų, tiek Rytų fizionomistai sutarė dėl to, kad pagal kūno ženklus apie žmogų galima pasakyti viską. Be veido, dar skaityta iš rankų, kaukolės reljefo ir apgamų.
Neprieštarauja
grožio etalonams
Pailgas aristokratiškas veidas liudija apie intelektą, jautrumą, bet tuo pačiu apie gebėjimą viską apskaičiuoti.
Apvalus veidas, bent jau Japonijoje, vertinamas kaip geraširdžio, švelnaus, taikaus žmogaus požymis. Dar sakoma, kad tokie yra gurmanų ir komforto mėgėjų veidai.
Trikampio – ryškiai siaurėjančio žemyn – veido savininkai yra talentingi, bet gudrūs, nesugyvenami, nepatikimi.
Akys, fizionomistų nuomone, rodo, kaip žmogus priima ir atiduoda energiją. Taip pat akyse galima išskaityti tai, ką tas asmuo žada kitiems žmonėms ir pasauliui. Kakta rodo santykį su religija, filosofija, morale.
Ypač informatyvi yra linija, ties kuria prasideda plaukai.
Smakras yra ištvermės ir gebėjimo susikoncentruoti rodiklis, o nosis liudija apie valią ir aktyvumą. Iš burnos galima spręsti apie jausmingumą, galią mylėti, emocionalumą.
Išmokti skaityti iš žmonių veidų nėra labai paprasta. Tam nepakanka įsigyti vienos iš daugybės ta tema išleistų knygų.
Reikia lyginti skirtinguose leidiniuose pateiktą informaciją, pridėti savo pastebėjimus, pasikliauti ne tik intuicija, bet ir intelektu.