Trumenas Kapotė (Truman Capote, 1924-1984) – literatūros klasikas, vienas žymiausių Amerikos rašytojų, kuriam pasaulinę šlovę pelnė romanas „Kiti balsai, kiti kambariai” (1948), apysakos „Žolyno arfa”, „Pusryčiai pas Tifanį” (1958), romanai „Paprasta žmogžudystė” (1961), „Šaltu krauju” (1966).
Romanas „Kiti balsai, kiti kambariai”, kurį neseniai išleido „Alma littera” leidykla (vertė Laimantas Jonušys), priklauso ankstyvajam rašytojo kūrybos laikotarpiui. Jame dažniausiai atsispindi dar neapsisprendusio, kartais sutrikusio, ieškančio žmogaus vidinis pasaulis, spontaniško talento blykstelėjimai, nušviečiantys tamsiąsias žmogaus sielos gelmes. Literatūrinės formos prasme šis T.Kapotės kūrybos etapas artimas magiškojo realizmo, dar tiksliau – gotikinės, arba neogotikinės, literatūros tradicijai, XX amžiuje ypač pasireiškusiai JAV pietinių valstijų rašytojų kūryboje. Vėliau T.Kapotė nuo šios tradicijos pamažu atsiribojo, tačiau jo „Kiti balsai, kiti kambariai” liko vienu ryškiausių naujosios gotikos pavyzdžių – su jai būdingiausiais leitmotyvais: pilimi su vaiduokliais, kelione į mišką ir veidrodiniu atspindžiu.
Pilis šiame romane – tai izoliuota, uždara Skalių laukymė, kur tvyro sustingusi, pamėkliška atmosfera, o jos gyventojai ir patys nelyginant šmėklos. Vaiduoklių gyvenama pilis – tai apleistas namas Nun Sityje, ir ypač Klaud viešbutis, kurio fantastiški vaizdai, kupini apleistų griuvėsių romantikos, ypač ryškina slogią ir kartu poetišką romano atmosferą, stiprina nerealumo, vizijos įspūdį. Romano poetika tarsi primena populiariojo Tvin Pykso stilistiką. Tokioje aplinkoje ir skleidžiasi konkretusis kūrinio turinys – pagrindinio herojaus, jautraus berniuko Džoelio, savosios tapatybės ieškojimas, peržengiant paauglystės siaubus ir našlaičio vienatvę.