Bulgarai – savikritiški ir linksi galvą sakydami „ne”

Raudonųjų rožių šalimi vadinamoje Bulgarijoje labai lengva patekti į bendravimo aklavietę, mat bulgarai linksėdami galva sako „ne”, ir atvirkščiai – tokia yra tautinė maniera. Keistenybių šioje šalyje – apsčiai: tave apgauna banke keičiant valiutą, bulgarai valgo ėriuko galvą be kaukolės, o nėščios moterys, norėdamos susilaukti berniuko, geria vyną „Mavrud”.

Ir dar Bulgarijoje sklando toks posakis – „bulgariškas reikalas”, kuris apibūdina atmestinai atliktą darbą. Jis labai taiklus. Bulgarų bruožas – savikritika.

Per vizitą – protestas

Bulgarijos sostinėje Sofijoje bei antrame pagal dydį Plovdivo mieste, garsėjančiame savo istorija bei įstabia architektūra, „Vakarų ekspresui” teko lankytis kartu su oficialia Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus delegacija.

Sofija prezidentinį kortežą pasitiko visiškai uždarytomis pagrindinėmis miesto gatvių arterijomis ir kas 20 metrų ant šaligatvio stovinčiais policininkais.

Garsiojoje Šv. Aleksandro Nevskio aikštėje delegacijos laukė garbės sargybos kariai, pasipuošę kepurėmis su įsegtomis ilgomis plunksnomis. Bulgarijos sostinės gyventojams tokie vaizdai dar nėra įprasti, todėl žmonės išeidavo iš parduotuvių, darbuotojai priglusdavo prie stiklų ir godžiai stebėdavo iškilmingą procesiją.

Vizito dieną Bulgarijos mokytojai pasinaudojo situacija ir šalia Prezidentūros surengė masinę protesto akciją, mat jų alga, pavertus mūsų pinigais, – vos 250 litų. O kainos Bulgarijoje – tokios pačios, kaip ir Lietuvoje.

Bulgariškas aptarnavimas

Žurnalistams teko apsigyventi trijų žvaigždučių viešbutyje „Rila”, kuriame dvivietis kambarys parai kainuoja nuo 70 eurų (241 Lt). Žinant, kad bulgarų vidutinis mėnesio atlyginimas yra mažiau nei 500 litų, toks viešbutis turėtų būti orientuotas daugiausiai užsieniečiams.

Tačiau tai yra Bulgarija – trijų žvaigždučių viešbutyje kylama ir leidžiamasi liftu, kuris neturi durų – svečiai mato lifto šachtos sienas.

Tas pats liftas vizito metu dar ir sugedo, o viešbučio darbuotojai, perspėti apie čia vos neužstrigusius žurnalistus, nė nepasivargino užkabinti lentelės su užrašu „Neveikia” visuose aukštuose. Jie liftą po kelių valandų paprasčiausiai išjungė.

Vienai žurnalistų porai išsimaudžius duše, dėl itin žemo vonios kambario grindų nuolydžio vanduo išsiliejo į koridorių.

Keista buvo ir tai, kad sėdint viešbučio vestibiulyje tekdavo mokėti 20 stotinkų (apie 40 centų) už naudojimąsi tualetu.

Viešbučio kainos – taip pat mistiškos: vietinio alaus buteliukas kainuoja vos 1,20 levo (apie 2,5 lito), o greta esančioje disko kavinėje – nuo 2,2 levo (apie 4,5 lito) iki 4,2 levo (apie 8,5 lito).

Toje pačioje kavinėje vaikščiojo ir dvi cilindrinėmis skrybėlėmis, raudonais frakais ir baltomis jojiko kelnėmis apsirengusios žavios konsumantės: jos prisėsdavo tai prie vieno, tai prie kito staliuko, įpildavo gėrimo, tačiau prie lietuvių nežinia kodėl nepriėjo.

Savotiškai žavūs ir kitokie aspektai – turistą visur bando apgauti. Pradedant prekeiviais, baigiant bankais.

Perki 1,6 levo (apie 3,4 lito) kainuojančias vietines cigaretes, o tau iš dešimties levų atmeta 3. Eisi aiškintis – jie angliškai nekalba. Prašai cigarečių, kurių nėra apyvartoje, – ir gauni jas įdėtas į maišelį, o pardavėja šelmiškai šypsosi ir vėl neatmeta tokios grąžos, kokia priklausytų.

Nemalonumų susilaukė ir viena žurnalistė banke – vietoje 60 eurų jai iškeitė 40. Po pusvalandžio aiškinimosi teko grįžti sugižusiu veidu bei nieko nepešus.

Delikatesas – galva

Užsukus į daržovių bei vaisių turgų visi nemalonūs nuotykiai atslūgsta, mat tokios kokybės produktų Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Ką jau kalbėti apie mūsų prekybos centruose siūlomus vaisius ar daržoves.

Bulgarijoje jie – švarūs, puvėsio – nė ženklo. Gliaudyti graikiniai riešutai, kurių kilogramas kainuoja apie 8 litus, – „riebūs”, auksiniai. Pistacijos – sniego baltumo, didžiuliais branduoliais.

Bulgarų virtuvė – taip pat nuostabi, tačiau lietuvio skonį kiek erzina tai, kad jie visur, net į sriubas, deda avies sūrio – brinzos.

Plovdivo mieste žurnalistai lankėsi viename restorane. Įdomus patiekalas – stanimaški syrmyčki: nykščio dydžio balandėliai, įvynioti į vynuogės lapą bei patiekiami su tirštu brinzos ir česnako padažu. Toks patiekalas restorane kainuoja apie 5 litus.

Prie butelio apie 20 litų kainuojančio vyno labai tinka kone populiariausias tarp užsieniečių patiekalas šopska – šviežių daržovių salotos su avies sūriu.

Aštrių pojūčių mėgėjams Plovdivo senamiestyje įsikūręs restoranas „Kambanata” siūlo agneška glavičke obezkostena – ėriuko galvą be kaukolės. Laimei, tuo metu, kai viešėjo žurnalistai iš Lietuvos, kaukolės buvo pasibaigusios.

Nebuvo ir kavarma na cagžak – kiškio kojos pagal medžiotojų receptą. Tokį patiekalą rekomenduojama užsigerti vynuogių degtine rakija, kurios 50 gramų restorane kainuoja apie 3 litus, o butelis parduotuvėje – apie 14 litų.

Rožių degtinė

Kadangi Plovdivas yra nuolatinis turistų traukos centras, aptarnavimo sfera šiame mieste nepalyginamai geresnė nei Sofijoje.

Žmonės bent jau stengiasi kalbėti angliškai, o kai kurie moka ir rusiškai, ypač – suvenyrų parduotuvėse.

Populiariausias niekutis lauktuvėms – iš medžio išdrožinėtas buteliukas su rožių aliejumi. Šis naudojamas kaip kvepalai. Buteliukas kainuoja vos 2 litus.

Unikaliausias suvenyras – rožių aliejaus alkoholinis gėrimas už 15 litų. 20-ies laipsnių stiprumo gaminamas moterims, 40-ies – vyrams.

Kitas pageidautinas pigus, vos 6 litus kainuojantis suvenyras – rankų darbo puodynė troškiniams gaminti. Didesnės kainuoja brangiau.

Plovdivo senamiestis apskritai yra UNESCO paveldo vertas architektūros ir istorijos paminklas, kuriame išlikę nuostabūs pastatai, cerkvės, mečetės, yra net kelis tūkstančius žiūrovų talpinantis graikiškas amfiteatras, kuriame periodiškai vyksta puikūs renginiai.

„No money”

Plovdivo mieste lankantis prezidentui V. Adamkui su delegacija, įvyko juokingas nesusipratimas. Delegacija žingsniavo akmenimis grįsta gatve, kurioje gero veido senukas buvo pasistatęs senovinę rylą su specialia dėžute pinigams.

Prezidentui ir jo žmonai Almai sustojus prie rylininko, šis ėmė stipriau sukti jos rankenėlę, bulgariškai linkėti sveikatos ir laimės, todėl prezidentas susimąstė, ar nereikėtų sušelpti senojo Plovdivo gyventojo.

Tačiau V. Adamkus pinigų nesinešiojo. Jis linksmai skėstelėjo rankomis, tarstelėjo klausimą žmonai. Ši taip pat nei levų, nei statinkų neturėjo. Nesusizgribo ir visa oficiali delegacija, tik keli žurnalistai įmetė po monetą.

Berniukų vynas

Iš Plovdivo miesto delegacija pasuko į mažą Brestovitsos miestelį, kuriame įsikūrusi garsi „Todoroff” vyno darykla.

Pakeliui, už autobuso lango šmėžavo visai kitokia Bulgarija, nei teko matyti Sofijoje ar Plovdive: apgriuvę namai, metalo laužo kalnai, šiukšlės, lėtai asilą su pilnu įvairių rakandų vežimu vedinas senukas, senieji tarybiniai automobiliai.

Vyno daryklos kieme delegaciją pasitiko dvi tautiniais drabužiais apsirengusios bulgarės ir vyrai su į dūdmaišį panašiu instrumentu bei akordeonu.

Raudonskruostės merginos siūlė paragauti karšto pyrago, kurio žiupsnelį rekomenduojama valgyti su prieskoniais, primenančiais kardamoną.

Bulgarai savo vynu, kaip ir savita kultūra bei viena seniausių istorija, labai didžiuojasi. „Todoroff” – tik raudonasis vynas, kurio žurnalistams teko ragauti keturių rūšių.

V. Adamkus vėliau lėktuve prisipažino, kad yra ragavęs ir gardesnių, tačiau iš siūlytų Brestovicoje jam labiausiai patikęs „Todoroff Cabarnet Savignon”.

O kitiems – tik Bulgarijoje, Trakijos regione gaminamas „Mavrud”. Jis ypatingas tuo, kad yra 12,5 laipsnių stiprumo, kaip ir kiti vynai, tačiau „į galvą trenkia” kaip spiritizuotas. Vyno daryklos gidė pasakojo, kad pagal legendą, berniuko norinčios susilaukti nėščios bulgarės gerdavo būtent „Mavrud”.

Žurnalistai juokavo, kad geriant tokį vyną iš moters galima ir vyru pavirsti. Prie vyno bulgarai patiekia vėl tą patį avies sūrį.

„Todoroff” gamykloje vyno galima ne tik paragauti, bet ir nusipirkti. Kainos – nuo 14 litų už butelį. Tiesa, visų rūšių vyno buteliai – numeruoti, net ir pigiausi. Tai parodo gerą vyno kokybę.

Denisas Nikitenka