Ekologinė žemdirbystė Lietuvoje sudaro vos vieną procentą žemės ūkio naudmenų
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 2000 sertifikuotų ekologinių ūkių, kurių vidutinis plotas – 38 hektarai. Tačiau sveikai produkcijai vis dar sunku surasti pirkėjų, todėl dalis ekologinės žaliavos papuola į „bendrą katilą”, net sušeriama gyvuliams.
Pastangos – pavėjui
Pasaulyje ekologiniai ūkiai užima 23 milijonus hektarų, Europoje tokie plotai sudaro 5 milijonus. Tai – apie 2 procentus dirbamos žemės. Tačiau žmonės vis labiau ima vertinti sveiko maisto ir aplinkos naudą, todėl ekologinių produktų poreikis jau senokai viršija pasiūlą.
Sveikai maitintis vis labiau norima ir Lietuvoje. Tokio ūkininkavimo dažniausiai imasi nederlingų žemių šeimininkai Biržų, Trakų, Šalčininkų, Ukmergės, Molėtų rajonuose, kur priskaičiuojama po 100 ir daugiau sertifikuotų ekologiškų ūkių.
Žemės ūkio rūmuose įvyko ekologines problemas nagrinėjanti konferencija, kurioje dalyvavo ne tik darbui pasišventę ūkininkai, bet ir Žemės ūkio ministerijos, mokslo įstaigų atstovai. Žmonės atvirai klojo nuoskaudas, piktinosi nelogiškais valdžios sprendimais. Vilius Žiogas – ūkininkas iš Klaipėdos rajono, tvirtino, kad turi 153 ha ekologiškai tvarkomą ūkį. Jį plėtė, ėmė iš bankų paskolas, tikėjosi Europos Sąjungos išmokų, tačiau šio verslo ateities planai ima griūti. Pasirodo, kad ES fondų parama bus skiriama tik iki 100 ha dydžio ekologiniams ūkiams. „Visi tvirtina, kad smulkūs ūkiai – neperspektyvūs, iš jų sunku surinkti didesnę produkcijos partiją, tai kodėl ekonominėmis priemonėmis ribojamas jų didinimas?” – piktinosi V.Žiogas.
Ne tik ūkininką V.Žiogą piktina tai, kad geros pastangos nueina vėjais. UAB „Marijampolės pieno konservai” superka ekologišką pieną, už kilogramą moka centu brangiau. Žinoma, toks kainos „priedas” tarsi pasityčiojimas iš ūkininko, nes ekologinės žaliavos gamybos savikaina kur kas didesnė už chemizuoto ūkio produkciją. Tačiau skaudžiausia ir pikčiausia, kad ekologiškas pienas supilamas į „bendrą katilą”. Vadinasi, apie sveikos produkcijos gamybą perdirbėjai negalvoja.
Kas suskaičiuos, kiek sveikai išaugintų daržovių, grūdų, vaisių sušeriama gyvuliams? Galima galvoti, kad galima gaminti ekologišką skerdieną. Tačiau Lietuvoje kol kas nėra nė vienos ekologiškos skerdyklos, todėl sveikesnė mėsa paskęsta bendroje rinkoje. Mūsų pramonė kol kas didesniais kiekiais gali iškepti tik ekologiškos duonos bei kitų gaminių iš miltų.
Varžantys apribojimai
Viešosios įstaigos „Ekoagros” direktorė Ona Kazlienė pabrėžė, kad ekologinis ūkis nėra natūrinis ūkis, kaip kas paviršutiniškai galvoja. „Mes džiaugiamės, kad jau yra apie du tūkstančius sertifikuotų ūkių, bet imdamiesi tokio verslo ūkininkai užsikrauna didelę atsakomybę. Tokiame ūkyje negalima naudoti cheminių trąšų, kovos su augalų ligomis priemonių. Pagrindinė priemonė – mechaninis dirvos dirbimas. Tręšti laukus galima tik specialiomis trąšomis, kenkėjai naikinami tik biologiniu būdu. Jeigu šių griežtų sąlygų nesilaikysi, tai ne tik kad daugiau negausi išmokų, bet ir suteiktas privalėsi sugrąžinti. Taip atsitiko vienam Šiaulių rajono ūkininkui, kuris mėgino savo laukuose paslapčiomis naudoti chemines trąšas”, – sakė sertifikavimo reikalus tvarkančios institucijos vadovė.
Ūkininkai tvirtina, kad kasmet vis sudėtingiau tvarkyti ekologinio ūkio dokumentaciją. Tikrintojai sako, kad taip reikalaujama Europos Sąjungoje: kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Pavyzdžiui, dokumentais būtina įrodyti, kad pirkai sertifikuotą sėklą, kuri gana brangi. Užaugintos savo ūkyje sėti negalima. Pramoninių uogynų augintojų asociacijos atstovas Albertas Grigaliūnas pareiškė, kad sertifikuoto braškių ūkio savininkai tokio verslo atsisakė tik dėl pernelyg sudėtingo dokumentacijos tvarkymo.
Netikėtai keičiami įstatymai
Kiekvienas verslininkas planuoja savo veiklą, nori žinoti, kokios bus sąlygos ne tik šiais, bet ir ateinančiais metais. Tačiau žemės ūkyje taip dirbti nėra sąlygų. A.Grigaliūnas tvirtino, kad Lietuvoje yra apie 4000 ha serbentynų, iš kurių pusė – ekologiniai. Žmonės plėtė jų plotus, nes žinojo, kad ES galioja įstatymas, draudžiantis maisto pramonėje vartoti cheminius dažiklius. Dėl nesuprantamų priežasčių ES tokį sveikatą tausojantį įstatymą netikėtai atšaukė ir sodininkų produkcija tapo beveik nereikalinga.
„Dar „gerai”, kad šiemet uogos nušalo, tai bent kompensaciją dėl stichinės nelaimės gavome”, – ironizavo A.Grigaliūnas.
Sveiką ūkininkavimo būdą propaguojančius žmones nemaloniai nustebino planai mokėti išmokas ne už hektarus, bet už parduotos ekologinės produkcijos kiekį. Ekologinės žemdirbystės asociacijos valdybos narys prof. Antanas Svirskis priminė, kad dažniausiai ekologiškai ūkininkaujama smulkiuose ūkiuose, todėl sveikos produkcijos išauginama nedidelis kiekis, nuo kurio tenka atskirti dalį savo reikmėms, vaikams, gyvenantiems miestuose, o taip pat ženkli dalis parduodama iš namų, mugėse. Kaip tokią produkciją tiksliai apskaičiuoti? Ji, kaip sakoma, liks „už borto”, ūkininkas patirs finansinę skriaudą – negaus išmokų.
Ūkininkus stebina reikalavimas permatuoti ekologiškus sklypus, o įkainiai už šias paslaugas kyla kaip ant mielių. Be to, pabrango degalai, didėja darbo užmokestis.
„Tačiau lygiai taip pat brangsta trąšos ir kitos paslaugos ūkininkams. Kodėl į tai neatsižvelgiama?” – stebisi profesorius.
Braunasi genetiškai modifikuota produkcija
Chemizuotų ūkių savininkai ekonomiškai verčiasi lengviau, nes užaugina kur kas didesnį derlių, kuris faktiškai būna įkainotas beveik taip pat kaip ir ekologiškas. Todėl ES išmokos, anot prof. A.Svirskio, skiriamos ir dėl to, kad išgyventų smulkus ūkininkas, kurį reikia gerbti už kaime išlaikomą, bet sparčiai nykstantį gyvenimo būdą, senas tradicijas. Tokie sveiku maistu aprūpina save, kaimyną, pažįstamus. Tam pritaria ir Molėtų rajone ūkininkaujanti Elena Grajauskienė, kuri yra bendruomenės „Gojelis” pirmininkė. Ūkininkė priminė, kad senieji žmonės kaime jau baigia pasitraukti į nebūtį, nusinešdami kaimo dvasią, santykių tikrumą ir gerumą.
Iki šiol labiausiai remiami stambūs ir dėl to ekonomiškai stiprūs ūkiai. Įsileidžiame net abejotinas naujoves, pavyzdžiui, genetiškai modifikuotus augalus. Tik dėl to, kad jie gajūs, greitai duoda ekonominės naudos. Šalininkai tvirtina, kad niekas neįrodė tokių augalų kenksmingumo. „Kažkada ir dustas (DDT) buvo plačiai naudojamas, nes taip pat ilgą laiką niekas nenorėjo įrodyti jo kenksmingumo”, – replikuoja prof. A.Svirskis.
Nuskriausti bičiuliai
Roma Mačienė, bitininkė iš Šiaulių rajono, priminė, kad vis dar mažai žmonių susimąsto, ką valgo, kuo maitina savo atžalas. Sparčiai didėjantis alerginių susirgimų skaičius verčia ieškoti atsakymo, kodėl taip yra, kodėl tapome tokie neatsparūs? „Tai mane paskatino pradėti ekologišką bitininkavimą. Dabar bičių ligoms naikinti jau seniai nenaudoju cheminių medžiagų, savo darbštuoles išvežu į švarią aplinką. Kita vertus, norisi išsaugoti švarią gamtą. Pasižvalgykime po senąją Europą. Ar kur pamatysi natūraliai augančias pakalnutes, pievose – dūzgiančias kamanes? Ten šito jau senokai nelikę, nes viską sunaikino chemija. Ir pas mus vaikystėje plačiai paplitusius augalus, dabar gali pamatyti tik Raudonojoje knygoje”, – samprotavo R.Mačienė.
Pastaruoju metu bitininkai neteko valstybės paramos, o stambieji prekybos centrai perka ekologišką medų tokiomis pat kainomis kaip ir iš chemizuotų stambių bitynų, su kuriais smulkiesiems niekada nesusilyginti. Gyvenimas verčia ir bitininkus jungtis į kooperatyvus, kuriuose būtų galima įsigyti vienodą pakuotę, firminį ženklą, įrangą, bet mūsų bičiuliai vis dar nėra bičiuliški, nes trūksta atsakomybės, nėra pasitikėjimo. R.Mačienė liūdnai prognozuoja, kad neišlaikę konkurencijos smulkūs ekologiniai bičių ūkiai sužlugs. Be to, medų bitininkai dažniausiai parduoda iš namų, mugėse, kuris nėra apskaitomas, todėl ir išmokos tarsi nepriklauso. Be to, kompensuojamos tik cheminės kovos su bičių ligomis priemonės, o biologinės, kurios sveikesnės, bet keleriopai brangesnės, jau lieka tik bitininkų rūpestis. Todėl Lietuvoje vis dar karaliauja ne tik gausiai iš rapsų surinkta, bet ir nesąžiningų verslininkų visaip „krikštyta” produkcija.
Ekologiško turizmo užuomazgos
Švariame bitininkystės ūkyje augintines žiemai reikia šerti ekologišku cukrumi, kurio Lietuvoje vis dar nėra, o ekologine žuvininkyste užsiimantys verslininkai vienu balsu šaukia: „Duokit ekologiškų pašarų”. Vis dėlto ekologijos idėjos plinta ir į kitas ūkio šakas. Kaimo turizmo Lietuvoje pradininkė Regina Sirusienė paskelbė, kad ateinančiais metais jau turėtų būti sertifikuota 12 ekologinio turizmo kaimo sodybų. Jų savininkams taip pat reikės numinti specifinių reikalavimų slenksčius: poilsiautojai turi gyventi iš ekologinių medžiagų pastatytuose namuose, vaikščioti po ekologišką mišką, vežti ekologišku transportu ir pan. Visa tai įgyvendinti nelengva, nes saugotinose teritorijose draudžiama net bet kokios trobos statyba. Anot R.Sirusienės, užsienyje galima išgyventi ir iš išmokų, kurios skiriamos už netektas pajamas. Ji ragina Lietuvoje sutvarkyti teisinę bazę. Kai kuriais atvejais įstatymai draudžia veiklą, bet dėl to kompensacijų nenumato. Visai neseniai pavyko panaikinti vieną iš absurdų – draudimą turizmo sodybose svečius vaišinti savo gamybos patiekalais. Dabar jau tikriausiai nereikės jų vežtis iš parduotuvių, kurios miestiečiams ir taip jau būna įgrisusios.
Atvykstantys užsieniečiai trokšta pabūti natūralioje gamtoje, kvėpuoti tyru oru, gerti švarų vandenį, maudytis tyruose tvenkiniuose, maitintis egzotiškais, bet sveikais produktais. Visa tai mes kol kas turime, bet ne visada tinkamai įvertiname ir panaudojame.
Julius Lenčiauskas