Pasiūlymus racionalizuoti energetikos politiką riboja monopolijų užgaidos ir ES direktyvos
Didžiausi šalies energetikos autoritetai antradienį priėmė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) kvietimą aptarti nacionalinę energetikos politiką, šio sektoriaus problemas bei galimus sprendimo būdus.
Pusdienį trukusios verslininkų ir valdininkų diskusijos parodė, kad konsensuso paieškos bus itin ilgos, tačiau vargu ar rezultatyvios.
Liberalizavimo gairės
Liberalizuoti energetikos rinką raginantys LLRI ekspertai, neseniai parengę studiją „Energetikos politika: priemonės, galimybės ir kryptys”, teigia, kad senasis energetikos politikos modelis, paremtas centralizuotu planavimu arba labai griežtu, išsamiu reglamentavimu ir valstybine nuosavybe, nebepasiteisina.
Tačiau nauji veiklos modeliai, grindžiami rinkos veikimo mechanizmu ir gerokai nuosaikesniu reguliavimu, taip pat nėra visiškai įsitvirtinę.
„Vykdant energetikos reformą ypač svarbu nedviprasmiškai įvardyti ir viešai atskleisti jos tikslus.
Mūsų nuomone, reformos tikslas – sudaryti kuo geresnes sąlygas konkurencijai ir vartotojų pasirinkimui ir paversti energetiką visaverčiu rinkos sektoriumi, atsisakant siekti politinių bei socialinių tikslų. Tik visiškai rinkos sąlygomis veikianti energetikos sistema gali pasiekti balansą tarp kainos ir kokybės, ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų, skirtingų rinkos dalyvių interesų, vartotojų ir energetikos įmonių”, – konferencijoje sakė LLRI viceprezidentas dr. Remigijus Šimašius.
Reformuojant energetikos rinką LLRI siūlo neplėsti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos funkcijų, nenustatinėti specifinių konkurencijos taisyklių, išskyrus, kai to reikalauja ES teisė, ir remtis nuosaikiai taikomomis bendromis konkurencijos teisės normomis.
Instituto ekspertų manymu, energetikos skaidymas į atskirus sektorius yra neprasmingas ekonominės politikos ir teisinio reguliavimo požiūriu, nes energetikai pirmiausiai būdingos tokios pačios problemos kaip ir kitoms tinklinėms ekonomikoms. Be to, visi energetikos sektoriai tarpusavyje yra persipynę dėl to, jog vartotojai turi galimybę rinktis tarp skirtingų energetikos rūšių, ir ši galimybė nuolat didėja tobulėjant ir pingant technologijoms. Be to, galutinei energijai, kurią naudoja vartotojai, gaminti galima panaudoti skirtingus energijos išteklius.
Rinkai reikia laisvės
Siekiant skaidraus reguliavimo ir konkurencijos įtvirtinimo LLRI siūlo sujungti Šilumos ūkio, Elektros energetikos, Gamtinių dujų ir Energetikos įstatymus į vieną Energetikos įstatymą ir visus šiuos sektorius reguliuoti tais pačiais bendraisiais principais. Institutas taip pat siūlo svarstyti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos bei panašias funkcijas atliekančios Ryšių reguliavimo tarnybos sujungimo galimybę, nes tai leistų geriau koncentruoti patirtį ir užtikrinti didesnį institucijos efektyvumą.
Ekspertai taip pat siūlo liberalizuojant elektros energetikos rinką nesudaryti jokių kliūčių pikinės energijos rinkos formavimuisi, taikant kokias nors kainodaros priemones ar veiksmų laisvę ribojančias sutartis.
Siekiant nustatyti sklandų perėjimą prie rinkos ir laisvų kainų, instituto ekspertų nuomone, svarstytina galimybė nebent nustatyti reikalavimą parduodantiems elektros energiją užtikrinti nustatyto dydžio galios rezervą (o transportuojantiems energiją – infrastruktūros pajėgumų rezervą), kuris teisės aktais apibrėžtomis normaliomis sąlygomis nebūtų panaudojamas. Taip pat turi būti leidžiama antrinė prekyba gamybos rezervo pajėgumais, kad šiuos pajėgumus elektros energiją gaminanti įmonė galėtų turėti nebūtinai savo žinioje.
LLRI įsitikinimu, liberalizuojant energetiką būtina susilaikyti nuo ilgalaikių sutarčių tarp gamintojų ir tiekėjų apribojimų ir nedrausti perdavimo bei skirstymo kompanijoms užsiimti gamyba, todėl siūloma nenustatyti papildomų (greta ES) apribojimų šioje srityje, o ES lygmenyje – siekti juos naikinti.
Reguliavimo dilema
Kalbant apie energetikos sektoriaus liberalizavimą, daug dėmesio skirta egzistuojančioms monopolijoms ir bandymams jas reguliuoti.
„Kainų reguliavimas, kuris visuomet remiasi būtinų sąnaudų ir normatyvinio pelno skaičiavimu, yra ydingas, nes orientuotas į praeities sąnaudas ir visada kvestionuotinas prognozes, todėl gali trukdyti energetikai sklandžiai plėtotis. Kainų reguliavimas gali tapti pagrindine energetikos krizės priežastimi”, – pareiškė R.Šimašius, siūlydamas kainų reguliavimo energetikoje atsisakyti.
Liberalizavimo šalininkų teigimu, siūlymai reguliuoti energijos išteklių pardavimo antkainį yra taip pat nepagrįsti, nes tais atvejais, kai pardavėjai susiduria su aktualia ar potencialia konkurencija iš savo ar iš kito energetikos sektoriaus, antkainį riboja pirkėjų turimos alternatyvos.
Gamtinių dujų atveju tokia alternatyva absoliučia dauguma atvejų yra naftos produktai, prie kurių pereiti reikia santykinai nedidelių sąnaudų. Tais atvejais, kai pats pardavėjas nėra pirminis energijos gavybos grandyje, antkainio reguliavimas, jei jis būtų nustatytas per mažas, reikštų tiesiog jo perkėlimą į kitą grandį. Lietuvos atveju gamtinių dujų rinkoje tai reikštų pelno susidarymą ne Lietuvos, bet Rusijos įmonėje.
Energetikos tiekimo patikimumui didžiausios grėsmės kyla tada, kai energetika yra iš dalies liberalizuota, o iš dalies reguliuojama. LLRI įsitikinimu, toks tarpinis modelis gali sukurti įtampą tarp reguliavimo ir rinkos paskatintos motyvacijos, kuri lengviau nei gryname rinkos ar gryname centrinio planavimo modelyje gali pasireikšti trumpalaikėmis ar ilgalaikėmis sisteminėmis energetikos krizėmis.
Iki šiol energetikos sektoriuje buvo vykdomas ne tiek liberalizavimas (dereguliavimas), kiek „rereguliavimas”. Tačiau, LLRI nuomone, energetikos rinkoje būtinas esminis dereguliavimas visose srityse (kainų reguliavimas, standartai, licencijavimas ir leidimai, atsargų kaupimas, teritorijų priskyrimas, energijos rūšių planavimo įtvirtinimas teisės aktais ir t.t.).
Tuo tarpu „Lietuvos energijos” generalinis direktorius Rymantas Juozaitis, Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkas Vidmantas Jankauskas tikino, kad reguliavimo ne tik negalima atsisakyti, tačiau kai kuriais atvejais jis turėtų būti griežtinamas.
„ES dokumentai numato, kad tokios institucijos, kokia yra VKEKK, ateityje turėtų tapti dar labiau nepriklausomos, o energetikos monopolijoms keliami griežtesni reikalavimai. Gali būti, kad reguliuotojams bus suteikta teisė taikyti ne simbolines 1500 litų baudas, o pakankamai griežtas sankcijas už pažeidimus. Reguliuotojas turėtų ne kištis į rinkos dalyvių tarpusavio santykius, bet užtikrinti teisingą šios rinkos funkcionavimą”, – sakė V.Jankauskas.
Privalumai vartotojams
Vakarų šalyse vyrauja tendencija liberalizuoti energijos gamybą ir gavybą bei tiekimą, tačiau retai linkstama liberalizuoti transportavimo infrastruktūrą. Dėl to būtent transportavimo infrastruktūrai taikomi apribojimai, privilegijos ir reguliavimas pastaruoju metu tapo energetikos rinkos plėtrą stabdančiu veiksniu. LLRI siūlo panaikinti bet kokias teisines kliūtis užsiimti energetikos infrastruktūros veikla (tačiau kartu būtinai panaikinant ir kainų reguliavimą).
Perdavimo veikla turėtų būti traktuojama kaip rinkos sąlygomis vykdytina veikla, tačiau kol to nėra, valstybė turėtų tiksliai apibrėžti (bei siekti tokio apibrėžtumo ES), kiek ir kaip ji dalyvaus finansuodama infrastruktūrą (pavyzdžiui, Elektros tilto projektą).
Ir centralizuotas, ir decentralizuotas energijos gamybos būdas turi savo privalumų ir trūkumų, kurių negalima vertinti vienareikšmiškai. Atsižvelgiant į skirtingus vartotojų poreikius, skirtingas vietos aplinkybes, skirtingus spėjimus dėl ateities, LLRI rekomenduoja valstybės politikos priemonėmis neskatinti ir neriboti nė vieno iš šių metodų. Nors tokio požiūrio įgyvendinimas tam tikrais atvejais gali lemti kainos didėjimą tiems vartotojams, kurie lieka prie esamos neefektyvios sistemos, tai yra vienintelis būdas pasiekti, kad visi vartotojai už jiems reikalingą energiją (paprastai – šilumą) mokėtų kiek įmanoma mažiau.
LLRI taip pat siūlo vartotojų prisijungimo prie magistralinių tinklų neįtvirtinti kaip vartotojo teisės, tačiau panaikinti energijos transportavimo veiklos išimtines teritorines licencijas, o tinklų prijungimo sąlygas palikti spręsti šių tinklų valdytojams.
Energijos vartojimas daugiabučiuose namuose šiuo metu nėra išspręstas tinkamai ir neskatina skaidrumo bei efektyvumo. Siūlytina atskirti šilumos tiekimą į daugiabutį namą, kuomet šilumos pirkėjas yra namą administruojanti įmonė, nuo šilumos tiekimo jo gyventojams. Kitose energetikos srityse siūlytina sudaryti sąlygas tokiam atskyrimui. Institutas siūlo nereglamentuoti energetikos administravimo daugiabučiuose namuose ir šilumos energijos tiekimo gyventojams energetiką reglamentuojančiais teisės aktais. Santykiuose su energijos (visų pirma – šilumos) tiekėjais reikėtų decentralizuoti pastatų administravimo funkciją.
Siekiant didesnės energetinės nepriklausomybės ir energetinių išteklių pasiūlos Lietuvos subjektams, LLRI manymu, yra labai pageidaujamas Rusijos tranzito infrastruktūros (visų pirma – gamtinių dujų) atvėrimas visiems galimiems tiekėjams. LLRI siūlo palaikyti ES iniciatyvas derantis su Rusija dėl trečios šalies priėjimo prie dujų transportavimo infrastruktūros.
Rytdienos galvosūkiai
Tuo tarpu Lietuvos energetikos instituto mokslinės tarybos pirmininkas prof. Jurgis Vilemas pastebėjo, kad šiuo metu Europos Sąjunga iš esmės neturi oficialios, visuotinės, apimančios visas šalis energetikos politikos ir strategijos.
„Yra tik daugybė įpareigojančių politinių dokumentų bei direktyvų, kurie daro esminę įtaką šalių narių energetinei politikai arba yra tiesiog privalomi, kurių reikia griežtai laikytis.
Visų pirma tai pasakytina apie energetinio ūkio struktūrą, valdymo principus, aplinkosaugos sritį, kai kuriuos pirminės energijos tiekimo aspektus. Bene svarbiausias ir, deja, vienintelis dokumentas yra 2001-aisiais išleista vadinamoji „Žalioji knyga. Link Europos energijos tiekimo saugumo strategijos”. Deja, tai dokumentas, kuris atvirai konstatuoja neišvengiamą ES priklausomybės didėjimą nuo išorinių pirminės energijos tiekėjų, tolesnį didėjantį šiltnamio dujų efektą sukeliančių degimo produktų išmetimą į aplinką. Tačiau dokumente pasigendama aiškaus plano, kaip iš esmės sumažinti ar neutralizuoti iškylančias grėsmes”, – dėstė J.Vilemas.
Energetikos specialistai skirtingai vertino iniciatyvas spręsti energetinės priklausomybės problemas naudojant alternatyvias – atsinaujinančias energijos rūšis. Tarkim, LLRI pastebi, kad dėl sunkiai kontroliuojamų pasiūlos svyravimų, gamybos brangumo ir kitų veiksnių alternatyvios (vėjo ar hidroenergijos, dažnai vadinamos žaliąja) energijos šaltiniai dažnai ne tik brangūs, neekonomiški, bet tiesiogiai ir netiesiogiai sukelia ir neigiamas ekologines pasekmes, kurios gali būti netgi didesnės nei komercinių energijos išteklių naudojimo atveju.
Renaldas Gabartas