Džiaugsmingos Kalėdų giesmės, šventiniai stalai, keitimasis dovanomis, bažnytinės apeigos ir šventiniai palinkėjimai – tokia Kalėdų dvasia šią dieną viešpatauja daugelyje pasaulio šalių. Nors kiekviena šalis turi savo papročius ir tradicijas, kalėdinė nuotaika ir dvasia visur išlieka tokia pati. Tik vieni švenčia savaitę, kiti beveik mėnesį, vienose šalyse puošiamos eglutės, kitose – palmės, vieni valgo kalėdinį kalakutą, kiti – kalėdinį pyragą.
ALBANIJA
Nors dauguma gyventojų šioje šalyje yra musulmonai, dešimtadalis albanų yra krikščionys ir švenčia Kalėdas..
Albanai gerbia šeimos vertybes, todėl ši šventė yra visuomet švenčiama su visais šeimos nariais, tačiau čia didesnė šventė yra Naujųjų metų sutikimas. Naujųjų išvakarėse įprasta ir keistis dovanomis. Kalėdinės vaišės nelieka nepastebėtos: tradicinis kalakutas ir ypatingas nacionalinis Kalėdų desertas panašus į pyragą, vadinamas bakllava.
KUBA
Kalėdų šventė Kuboje pradėta vėl švęsti visai nesenai, nors didžioji dalis kubiečių yra katalikai. Iki 1969 m. Kalėdos čia buvo švenčiamos, tačiau Fidelis Kastro pareiškė, kad ši šventė trukdo cukraus derliaus nuėmimui ir Kalėdos buvo išbrauktos iš Kubos šventinio kalendoriaus.
1997 m. Popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo garbei Kalėdos buvo vėl įtrauktos į Kubos švenčių sąrašą. Nuo to laiko Havanos Revoliucijos Aikštėje per Kalėdas yra laikomos didelės Mišios. Tūkstančiai kubiečių dalyvauja vidurnakčio mišiose, kai garsūs bažnyčios varpai skelbia Kalėdų pradžią. Kubiečiai švenčia Kalėdas su dideliu entuziazmu ir linksmybėmis, tik ne kiekvienas gali sau leisti šventiškai pasipuošti namus ir pasigaminti kalėdinių valgių.
GRAIKIJA
Graikai yra ortodoksai ir turi nemažai unikalių Kalėdų šventimo tradicijų. Kūčių vakarą kaimo vaikai eina iš namo į namą, giedodami kalėdines giesmes ir sakydami palinkėjimus. Dažnai giesmėms yra akompanuojama metaliniu trikampiu ir moliniais būgneliais. Už tai vaikai dažniausiai yra apdovanojami saldainiais ir džiovintais vaisias.
Po 40 dienų pasninko Kalėdų šventė yra nekantriai laukiama tiek vaikų, tiek tėvų. Skerdžiamos kiaulės ir beveik ant kiekvieno stalo padedama Kristaus duona. Duona yra saldi, o kepalėliai skirtingų formų. Duonos plutelėje yra išraižoma ir išdekoruojama tai, kas atspindi šeimos profesiją.
Graikijoje kalėdinės eglutės nėra populiarios. Beveik kiekvienuose namuose pagrindinis Kalėdų simbolis yra negilus medinis dubenėlis su vandeniu, kurio kraštai apsukti baziliko šakelėmis. Kartą per dieną vienas šeimos narys, dažniausiai mama, pamerkia kryželį ir baziliko šakelę į šventą vandenį ir juo apšlaksto kiekvieną namo kambarį.
Dovanos dalinamos Šv. Baziliko dieną (Sausio 1 d.). Tada atliekamas „vandens atnaujinimo ritualas”. Iš visų ąsočių yra išpilamas senas vanduo ir pakeičiamas šventu Baziliko vandeniu.
IRAKAS
Nors krikščionių Irake mažiau nei 3 procentai, Kūčių vakarą krikščioniškos irakiečių šeimos susirenka drauge ir vienas iš vaikų skaito apie Kristaus gimimą. Tuo tarpu kiti šeimos nariai laiko uždegtas žvakutes. Po šio skaitymo uždegamas erškėčių krūmų laužas ir visi dainuoja. Jeigu laužas sudega iki pelenų, tuomet sakoma, kad ateinantys metai bus labai laimingi. Kai laužas užgęsta, kiekvienas per jį peršoka tris kartus ir sugalvoja norą.
Kalėdų dieną laužas uždegamas bažnyčios kieme. Vyskupas, nešantis Kūdikėlio Jėzaus figūrėlę, laiko mišias. Po to jis palaimina vieną žmogų savo prisilietimu, kuris turi būti perduotas kitam žmogui. Taip visi pajunta „ramybės prisilietimą”.
ARGENTINA
Argentina yra šalis, kurios tradicijoms įtaką daro daugybė tautų, todėl ir Kalėdų šventimo papročius yra sunku apibendrinti. Tačiau vis dėl to yra keletas iškilesnių tradicijų: Kristaus gimimo scenos ir Kalėdų medis, banketai ir piknikai, pyragai ir šampanas bei vidurnakčio laužai. „Linksmų Kalėdų” argentiniečiai pasakytų Feliz Navidad.
Namuose puošiami dirbtiniai arba gyvi medeliai, po kuriais dedamos dovanėlės. Tikintieji eina į bažnyčią, kur vyksta kalėdinės pamaldos.
IRANAS
Šiuolaikiniai Irano krikščionys, kurių šioje musulmoniškoje šalyje yra mažiau nei 2 procentai gyventojų, pradeda pasninką gruodžio 1 d., atsisakydami visų gyvulinės kilmės produktų. Tai vadinama „Mažuoju pasninku”. „Didysis” būna prieš Velykas. Gruodžio 25 d., po Šv. Mišių, iraniečiai džiaugiasi šventiniais pietumis, kurie vadinami „Mažąja puota”. Tradicinis patiekalas yra troškintas viščiukas, vadinamas harasa. Dovanomis nesikeičiama, bet vaikai gauna naujus drabužius, kuriuos jie su dideliu džiaugsmu apsivelka Kalėdų dieną.
MEKSIKA
Keletą savaičių prieš Kalėdas įmantriai ir prašmatniai dekoruoti turgaus prekystaliai (puestos) išstatomi kiekvieno miesto ir miestelio aikštėse. Kai kurie žmonės keliauja net keletą dienų, kad apsilankytų šventiniame turguje. Čia galima rasti visų įmanomų amatų dirbinių.
Visiems žinoma Kalėdų gėlė (poinsetija) yra kilusi būtent iš Meksikos. Apie šią gėlę yra ir legenda. Mažas berniukas Pablo ėjo į bažnyčią pažiūrėti prakartėlės. Pakeliui prisiminė, kad Kūdikėliui Kristui neturi jokių dovanų. Tuomet pakelėje pastebėjo augančias žalias šakeles ir jų priskynė. Kiti vaikai labai šaipėsi iš tokio jo poelgio, tačiau kai Pablo šakeles padėjo į Kristaus ėdžias, ant kiekvienos šakelės atsirado briliantiniai raudoni žiedai, kurie dabar per Kalėdas ir puošia namus.
Pagrindinis Kalėdų šventimas Meksikoje yra vadinamas las posados, kurio metu yra vaidinamas Šv. Juozapo ir Marijos ieškojimas, kur apsistoti. Ši procesija prasideda devynias dienas prieš Kalėdas, kadangi ir tikroji kelionė iš Nazareto į Betliejų truko būtent devynias dienas. Po to jau prasideda Kalėdų šventė.
🙄 😕 😡 👿 😯 💡 😐 😮 😛 😀 dc