Iki šv.Kalėdų planuojama baigti paskutinius Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymo darbus. Kitais metais rengiamasi sutvarkyti aplinką. Tačiau šventovės papuošimas meno kūriniais dar užtruks. Vakar posėdžiavusi dailės kūrinių šiai bažnyčiai konkurso vertinimo komisija nutarė pirmųjų vietų niekam neskirti, o antrųjų ir trečiųjų vietų laimėtojų kūriniai realizuojami nebus. Ateityje planuojama surengti dar vieną konkursą.
Nuo 1989 metų kultūros paminklo atstatymui išleista apie 20 mln. litų, kuriuos skyrė Kauno savivaldybė ir Vyriausybė, taip pat aukojo bendrovės ir gyventojai.
Visuomenė diskutavo vangiai
Šių metų rugpjūtį Kauno arkivyskupijos kurija drauge su Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo taryba, Lietuvos dailininkų bei architektų sąjungų Kauno skyriais paskelbė dailės kūrinių Kristaus Prisikėlimo šventovei idėjų konkursą. Per tris mėnesius trukusio atviro nacionalinio konkurso dalyviai pateikė penkiolika įvairios meninės raiškos pasiūlymų šios visai Lietuvai svarbios šventovės vitražams, Kryžiaus kelio stotims ir sakralinės dailės kūriniui presbiterijos erdvėje.
Konkursiniai kūriniai dvi savaites buvo eksponuojami Kauno architektų namų salėje, o vakar, prieš vertinimo komisijos posėdį, įvyko kūrinių viešasis aptarimas. Tačiau žmonių susirinko mažai ir daugiausiai kalbėjo tik konkurso recenzentai.
Asketiškumas būdingas protestantams
Filosofas Vytautas Ališauskas svarbiausia problema įvardijo dilemą, kurią turės išspręsti vertinimo komisija: ar laikytis dabartinės bažnyčios erdvės užduoto minimalizmo ir parinkti tik religinėms apeigoms būtinus kūrinius, ar praturtinti 1934 m. pradėtą statyti pastatą aktyvesniais meniniais naujos epochos akcentais. „Gulbę paversti papūga – rizikingas darbas. Todėl, manau, reikėtų laikytis minimalizmo”, – kalbėjo V.Ališauskas.
Filosofo nuomone, konkurso dalyviams sunkiai sekėsi įvaldyti šventovės erdvę. Todėl daugelį konkursui pateiktų kūrinių sunku būtų įsivaizduoti įkurdintus Prisikėlimo bažnyčioje.
Kitas konkurso recenzentas, architektas Algimantas Miškinis, pritarė, kad dabartinė bažnyčios erdvė – sąlyginis interjeras – utilitari, asketiška, sterili, turinti minimalistinei architektūrai būdingus požymius, nors ir nebuvo tokia sumanyta iš pradžių. Tačiau A.Miškinis priminė, kad toks erdvės asketiškumas yra būdingas protestantiškoms bažnyčioms ir svetimas katalikų šventovėms.
A.Miškinis atkreipė dėmesį, kad bažnyčiai ne šiaip sau buvo parinktas titulas – Kristaus Prisikėlimo. Ši bažnyčia turėjo simbolizuoti tautos prisikėlimą ir valstybės nepriklausomybės atkūrimą. „Bet tik dalis konkurso dalyvių pasiūlė tokią – Kristaus prisikėlimo – traktuotę pagrindiniam interjero akcentui presbiterijos erdvėje”, – kalbėjo architektas ir pridūrė pateiktuose kūriniuose pasigedęs tinkamai pasirinktų raiškos būdų. „Siekiant priartinti bažnyčios erdvės aurą prie Katalikų bažnyčių tradicijos, atiduočiau pirmenybę plastikai, o ne plokštuminei raiškai”, – svarstė architektas.
Pasigedo bendradarbiavimo su architektais ir dvasiškiais
Menotyrininkė Tojana Račiūnaitė, trečioji recenzentė, kalbėjo, kad sudėtinga į dabartinį Prisikėlimo bažnyčios interjerą aktyviai įsiveržti meno kūriniais. Todėl belieka „tik sudėti semantinius akcentus, nesugriaunant modernistinio švarumo ir asketiškumo erdvės”.
T.Račiūnaitės nuomone, visi konkursui pateikti kūriniai – brandūs, tačiau kiekvienas jų kelia prieštaravimų ir problemų. Įdomiausiais pasiūlymais menotyrininkė pavadino didžiulį stiklo kryžių bei išdidinto Kristaus veido atvaizdą presbiterijos erdvei. Vitražai Prisikėlimo bažnyčios šoniniams langams esą turėtų būti ornamentinio piešinio, tačiau dar labiau ažūriški, nei siūlė konkurso dalyviai. Be to, menotyrininkė nerado nė vieno tinkamo meninio pasiūlymo Kryžiaus stotims.
Dailininkė Audronė Mickutė pastebėjo, kad konkursui pateikti kūriniai puikiai atspindi, kaip lietuviai įsivaizduoja Kristaus prisikėlimą. „Tona vinių, kraujas, liūdesys, – kūrinių idėjas ironizavo menininkė. – O kur Prisikėlimo džiaugsmas, triumfas ir šviesa?” A.Mickutė pasigedo siūlymų puošti šventovę freska, mozaika ir pasiūlė užmegzti glaudesnį kontaktą tarp dailininkų ir kunigų, kad galima būtų „pralaužti daugybę metų bažnytinį meną kausčiusį ledą”.
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Eugenijus Nalevaika pasigedo ne dailininkų ir kunigų, o dailininkų ir architektų bendradarbiavimo. „Kūrinių autoriai turėjo susiprotėti kreiptis į architektus”, – stebėjosi jis.
Žilvinė Petrauskaitė