Tarp Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos moterų vokalinio ansamblio „Santaka” dainininkių – net septynios moterys, sėdinčios vežimėliuose. Nors slegia fizinė negalia, jos suranda jėgų nepasiduoti nevilčiai ir mesti iššūkį likimui.
Viena jų, Milda Intienė, nustojo vaikščioti pačioje jaunystėje, sulaukusi vos 24 -erių.
„Per tą laiką susidraugavau su savo liga. Supratau, kad kitaip nebus, tad privalau kabintis į gyvenimą”, – sako optimizmu ir gera nuotaika trykštanti moteris, iš invalido vežimėlio neišlipanti jau 30 metų.
Vietoje koncertinės kelionės – operacinė
Milda nuo pat vaikystės buvo linksma, energinga, mėgo dainuoti. Mokydamasi tuometiniame Kauno politechnikos institute iškart įsijungė į populiaraus „Nemuno” ansamblio veiklą.
„Visi gražiausi studentiškų dienų prisiminimai susiję su šiuo ansambliu. Daug važinėjome, koncertavome. Atrodė, visada išliksime jauni ir būsime laimingi”, – prisimena jaunystės metus Milda.
Tačiau netikėtai atsėlino liga, aukštyn kojom apvertusi visas jaunos merginos svajones. Dar studijuodama pradėjo jausti keistus negalavimus ir skausmus, kurių priežasties gydytojai nesugebėjo nustatyti. Kelis metus jai gydė skrandį ir vis ramino, kad didelių bėdų nėra. Poliklinikoje iš medikų kartais išgirsdavo: „Matyt, tingi dirbti, tad ieškai ligos”.
Milda, gavusi inžinierės diplomą, jau dirbo įmonėje, darbas jai patiko. Pradėjo dainuoti chore „Leliumai”, į kurį susibūrė dauguma KPI meninių kolektyvų absolventų. Kai negalavimai sustiprėjo ir pradėjo kamuoti ypač dideli skausmai, mergina buvo paguldyta į Kauno klinikas eiliniams tyrimams.
„Vieną rytą pabudusi nustėrau: nebegalėjau pajudinti kojų. Gydytojai konstatavo sunkią diagnozę – stuburo smegenų apvalkalų uždegimas, dėl ko ištiko kojų paralyžius. Kartu sutriko inkstų veikla, išsivystė sepsis. Buvau nuo mirties per vieną žingsnį”, – pasakoja moteris. Kai dainos draugai leliumiečiai rengėsi pirmajai koncertinei kelionei į užsienį, medikai ligoninėje kovojo dėl jos gyvybės. Neurochirurgai stuburą operavo, tačiau vilties nesuteikė. Nuo to laiko Milda nebevaldo kojų. Vėliau, konsultuodamasi pas įvairiausius specialistus, iš jų išgirdo: jei diagnozė būtų laiku nustatyta, tokių baisių nesėkmių nebūtų.
Kurso draugai neužmiršo
Ligoninėje praleidusi beveik metus Milda nenorėjo pasiduoti negaliai: gydėsi sanatorijose, mankštinosi iki skausmo, ieškojo kitų būdų, kaip padėti sau. Iš pradžių jauna mergina vengdavo vežimėliu išvažiuoti į lauką. Ją labiausiai skaudindavo smalsūs kaimynų, ypač moterų, klausimai – kas tau, girdi, tokiai jaunai ir gražiai, atsitiko. „Jei jie nenorėdavo bendrauti su manimi kaip su lygia, o tik reikšdavo užuojautą, visai nenorėdavau kalbėti. Sanatorijose susitikusi tokio paties likimo draugus pasijutau tvirtesnė. Jie ramino, kad galima gyventi ir sėdint vežimėlyje, – prisimena Milda. – Susitaikiau su tuo, nepasidaviau nevilčiai. Bandžiau įtikinti save, kad niekas nepasikeitė, tik visur eisiu ne savo kojomis, bet važiuosiu vežimėliu”.
Yra dalykų, apie kuriuos Mildai pasakoti sunku, bet ji žino, kad kitaip nebus ir priima realybę tokią, kokia ji yra. Kai susirgo, visus metus ligoninėje ją lankė draugas, su kuriuo ketino sieti savo ateitį. Buvęs bendradarbis turėjo tvirtų ketinimų nepalikti jos bėdoje, bet mergina pati jį atstūmė. „Nenorėjau, kad jis kentėtų kartu su manimi, aukotųsi. Tada dar neįsivaizdavau, kad ir sėdint vežimėlyje galima gyventi visavertį gyvenimą”, – pasakoja Milda. Buvęs draugas dar kartais aplankydavo, paprašytas pagelbėdavo. Paskui jis sukūrė šeimą.
Labiausiai Milda už viską dėkinga buvusiems studijų draugams. Jie padėjo įsidarbinti, neužmiršo ir tebegloboja iki šiolei. Jauna inžinierė dirbo Konstruktorių biure, namuose braižydavo brėžinius. Paskui mezgė, siuvo. Draugai padėjo prie namų įsirengti pandusą. Kai vyksta kurso susitikimai, jų linksmuolė bendrakursė Milda visada būna kartu. „Leliumai” choro dainininkai irgi pakviečia į koncertus, bet ten nuvykti sėdint vežimėlyje moteriai nebūna lengva.
Tapo paveikslus ir rašo eiles
Mildos gyvenimas įgavo visi kitų spalvų, kai sanatorijoje ji susipažino su Petru. Jis buvo panašaus likimo, nauji pažįstami greitai tapo pora. Sukūrę šeimą sutuoktiniai kartu pragyveno dešimt metų. Dabar Mildos kambaryje kabo tik Petro nuotrauka – prieš trejus metus jį netikėtai pakirto infarktas. Vyro mirtį ji išgyveno labai sunkiai. „Petriuko man labai trūksta. Jis buvo geras ir jautrus. Gyvendami kartu jautėmės laimingi, abu supratome vienas kitą. Kartu iškylaudavome, esame išvažinėję visą Lietuvą”, – prisimena moteris. Dabar jos dviejų kambarių bute kartu gyvena brolio sūnus studentas, kurį Milda globoja lyg mama, o jis padeda praskaidrinti tetos kasdienybę.
Namuose Milda be vargo pati nudirba visus ruošos darbus, jos bute blizga visi kampeliai. „Su viskuo susitvarkau puikiausiai, tik noriu, kad asociacija „Aplinka visiems” kuo greičiau įrengtų patogias vonios ir tualeto patalpas. Mat dabar į jas įvažiuoti vežimėliu labai sunku”, – dalijasi rūpesčiais moteris.
Nuo pat pirmųjų negalios dienų moteris puikiai vairuoja automobilį. „Su savo golfu buvau nuvažiavusi net iki Rostovo, kur lankiau sanatorijoje sutiktus bičiulius. Tiesa, su manimi kartu važiavo keletas draugų, bet jie prie rankinio vairavimo nebuvo pratę. Teko prie vairo beveik visą kelią prasidėti vienai”, – kvatoja Milda. Automobilis – jos geriausias draugas, sėdusi į jį dažnai aplanko provincijoje gyvenančius gimines – du brolius ir tris seseris. „Kol jie sugalvoja atvažiuoti pas mane, aš pirma juos prisimenu”, – sako Milda.
Moteris suranda laiko nuvažiuoti ir į Neįgaliųjų užimtumo centrą, ten randa daug malonių užsiėmimų. Vienas pomėgių – tapyba, ypač ji mėgsta kurti grafikos darbus. Netikėtai pajuto turinti ir kitą kūrybinę gyslelę – pradėjo rašyti eilėraščius. Bendrauti su pasauliu padeda kompiuteris, be to, dar tobulinasi kursuose. Bet labiausiai jai patinka daina. „Santakos” vokalinio ansamblio repeticijose, koncertuose, sako Milda, atsigauna širdis, dainuodama užmiršta visus rūpesčius. Daugybę įspūdžių kartu su kolegėmis ji parsivežė iš Italijos, Vokietijos, kur žiūrovai negalėjo atsistebėti vežimėlyje sėdinčių moterų dvasios stiprybe.
Aldona Kibirkštienė