Reprezentacinio suvenyro rangą įgijęs saldėsis

Lietuviškus šakočius užsieniečiai vertina, bet nuolatinės paklausos ES šalyse šiam egzotiškam kepiniui nėra

Lietuvos žemės ūkio ministerija paragino paskubėti užregistruoti tradicinį lietuvišką gaminį „Šakotis” Europos Sąjungoje saugomų nuorodų registre kaip garantuotą tradicinį gaminį. Tačiau vargu ar gamintojai imsis tokio vargo, nes pagrindinis šakočių pirkėjas yra ne užsienyje, o Lietuvoje.

Šakočių kepėjai rengiasi artėjančiam darbymečiui – plauna krosnis, remontuoja įrengimus. Iki Kalėdų bus kepama penkis ar net šešis kartus daugiau nei paprastai raguotųjų pyragų.

Tiko princo vestuvių stalui

„Mūsų įmonėje lankėsi Anglijos karalienės giminaitė, o vienas šakotis puošė princo vestuvių stalą”, – prisimena kaunietis Raimondas Asauskas, Onutės Ribakovienės įmonės direktorius. Prieš šešerius metus, jo teigimu, didesnius šakočių kiekius Kaune kepė tik jie ir įmonė „Nemuno kraštas”.

„Šakočiai perkami vestuvėms bei lauktuvėms į užsienį, tačiau vis dažniau – tiesiog pasmaguriauti savaitgalį”, – sako kitos įmonės savininkė Jūratė Gulbinienė. Vasarą šakočius šioje įmonėje vos spėja kepti, o prieš Kalėdas sunku visus pateiktus užsakymus įvykdyti.

Pasižvalgius Kauno prekybos centruose, galima pamatyti keturių – penkių gamintojų šakočius. Brangiausi, net po 37 litus už kilogramą, „Dzūkijos” šakočiai. Įmonės „Romnesa” gaminiai kelių rūšių – po 22,9-24,9 lito už kilogramą. Panašiai (20-22 litus už kilogramą) kainuoja O.Ribakovienės įmonės šakočiai, o šilutiškių – dar pigesni – 18,9 lito už kilogramą.

„Nemuno kraštas”, tęsiantis prieš kelis dešimtmečius „Kauno duonoje” pradėtas šakočių kepimo tradicijas, kilogramą parduoda po 19 litų ir populiarina naujieną – šokoladu glaistytus šakočio gabalėlius. „Alkava” ir Jūratės Gulbinienės įmonė šakočių kepa tik tiek, kiek reikia jų firminėms parduotuvėms.

Paslapčių paslaptis

Įrangą ir kepimo technologiją, tešlos sudėtį kiekvienas gamintojas laiko paslaptimi. O.Ribakovienės įmonėje, kurioje beveik kasdien iškepama maždaug po 100 kg įvairaus dydžio šakočių, daug kas automatizuota, todėl jų rageliai tankūs ir beveik vienodo ilgio, tai atitinka šių kepinių grožio kanonus.

„Nemuno krašte” tešlą ant volo pilsto kepėja, nuo kurios meistriškumo priklauso šakočio ragelių grožis. Kiaušinio tryniai ištrinami su cukrumi, o baltymai išplakami atskirai ir tik vėliau supilami į tešlą.

Jūratės Gulbinienės įmonėje veikia viena šakočių kepimo mašina, kurioje per keturias valandas galima iškepti du didelius arba keturis mažesnius šakočius. Kitaip tariant, jei reikia mažesnių, didysis perpjaunamas į dvi puseles.

„Iš pradžių nusiplaunu 160 kiaušinių. Kol nebuvau įgudusi, sugaišdavau tam valandą. Paskui beveik pusantros valandos plakama tešla. Volas kaista pusvalandį, dar kurį laiką kepu vadinamąjį „padą”, o jau paskui prasideda rageliai”, – sako šakočių kepėja Ilona Radzevičienė.

Ponia Regina, kepanti šakočius namie, išmoko šio meno iš savo mamos. Ji sako, kad ant malkų iškeptas šakotis būna daug skanesnis nei keptas šiuolaikinėse krosnyse.

Namie nepavyks

Tešlą visi gamina iš tokių pačių produktų: kiaušinių, cukraus, miltų, sviesto arba margarino, grietinės, tačiau proporcijos – ilgos patirties rezultatas. Ir margarinas ne bet koks tinkąs, ir grietinę gerai pakeisti grietinėle, o margariną – kaimišku sviestu.

Net įsigijus specialų volą, išsikepti šakočio ant dujinės viryklės nepavyks – tešla sugeria kvapą. Pats trapiausias šakotis greitai suminkštės, jeigu nebus suvyniotas ar laikomas sandariame inde – drėgmę jis taip pat sugeria.

Visi mūsų aplankyti šakočių kepėjai dievagojosi nenaudojantys jokių cheminių tešlos pagerintojų bei konservantų, dažų ir kiaušinių ar pieno miltelių – tik natūralius produktus.

„Mes daug metų naudojame tą pačią tešlos receptūrą”, – tikina „Nemuno krašto” direktorius Petras Bušauskas. Tuomet, kai ji buvo kuriama, Lietuvoje dar nebuvo žinomos vakarietiškos gudrybės.

„Parduotuvėse man vis siūlo tešlą šiek tiek pageltoninti dažais, tuomet atrodys, kad šakočiai iš kaimiškų kiaušinių. Tačiau nors taip daryti galima, aš savo šakočių negadinsiu. Žmonės juos valgo daugelį metų, mėgsta ir manimi pasitiki”, – sako O.Ribakovienės įmonės vadovas R.Asauskas.

„Kam tie pagerintojai, jei ir be jų galima gerą produktą pagaminti? Tešlos sudėtį ne vienerius metus kūrė pati savininkė”, – sako J.Gulbinienės įmonės kokybės kontrolės viršininkė Rasa Rizgelytė.

Beje, šakočiai būna minkšti ir sausesni, trapūs. Tai priklauso ne nuo kepinio amžiaus, o nuo jo tešlos sudėties. Tad perkant verta pasidomėti ir nusipirkti mėgstamos rūšies. Tada šakotį galima skanauti net du mėnesius nuo jo pagaminimo datos.

Kepė klebonijose

„Šakotis į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos. Jį kepė XX a. pradžioje dvaruose ir klebonijose. Mes kepame mažučius nuo 150 g ir ypač didelius iki 15 kg svorio šakočius. Jų galima nusipirkti visoje Lietuvoje, visiems prekybos tinklams priklausančiose parduotuvėse. Turime sukaupę 60 receptų, tačiau naudojame tris”, – sako „Romnesos” vadovas Raimondas Spulis.

Šioje Ignalinos rajone esančioje įmonėje per metus iškepama apie 200 tonų šakočių. Įmonė yra rekonstruota pritraukus ES lėšas ir atitinka Europos Sąjungos keliamus reikalavimus, o jos vadovas įdėjo daug pastangų tirdamas rinką užsienyje.

Jo teigimu, šakočiai ir jų analogai yra kepami aštuoniose šalyse: Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Portugalijoje, Japonijoje, Vengrijoje, Rumunijoje. Bet tai skirtingos išvaizdos ir skirtingai vadinami kepiniai. Japonai visą kepinį padengia cukraus pudra, o jų pagamintomis krosnimis sėkmingai naudojasi vokiečiai.

Vargti neapsimoka

„Jei saugomą nuorodą „Šakotis” užregistruotų ministerija ar kita valstybės įstaiga, būtų gerai. Tačiau gamintojams toks vargas neapsimoka, nes užsienio rinkoje šakotis tėra vertinamas kaip egzotiškas kepinys ir didelės paklausos jam nėra. Tik prieš didžiąsias metų šventes ji išauga, tačiau tuo metu mes vos spėjame kepti šakočius ir vidaus rinkai”, – sako R.Spulis.

„Aš pats mokiausi kepti šakočius Lenkijoje, ten pirkau ir jų kepimo technologiją. Ant veleno jau prieš tūkstančius metų buvo kepama duona, paskui įvairios tautos gerino tešlos sudėtį, kol galiausiai išėjo toks šventinis patiekalas. Vokietijoje yra muziejus, kur išdėstyta visa istorija. Manau, kad visos šalys turi teisę registruoti turimus produktus, tik ar yra prasmė?” – abejoja R.Spulis.

Kaune kepamais šakočiais prekiaujama Lietuvos rinkoje, tačiau ne vienas jų iškeliavo į tolimus kraštus – kaip dovanos ar egzotiški suvenyrai. Šiems tikslams norimo dydžio šakočiai paprastai yra užsakomi ir kepami su ypatinga atida. Nedidelės šeimyninės įmonės neturi didelių ambicijų tapti šakočių eksportuotojomis, todėl ir saugomos nuorodos registravimui laiko gaišti neketina.

Daiva Valevičienė