„Mane seniai kankina nedvasingumo kompleksas. Nuolatos susiduriu su dvasingais žmonėmis, kurie demonstruoja savo dvasios turtus ir su gailesčiu bei užuojauta konstatuoja, kad man visa tai nepasiekiama; sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium, ir netgi argumentas, kad visi šiame pasaulyje siekia įsigyti kuo patogesnę kaukę, ne visuomet gelbsti – patogūs drabužiai taip pat sudėvėti.” Citatos autorius nesunkiai atpažįstamas – pirmiausiai iš metaforiškos sąsajos su prieš trejetą metų išėjusiu Sigito Parulskio esė rinkiniu „Nuogi drabužiai”. Tačiau ši citata – iš jo esė „Dvasingumas”, kuriuo pradedama nauja – antroji – S.Parulskio eseistikos knyga „Miegas ir kitos moterys”. Pastarąją, kaip ir ankstesnį šio žanro rašytojo rinkinį, vėlgi išleido „Baltos lankos”.
S.Parulskis – vienas iš originaliausių, drąsiausių, jautriausių ir atviriausių nūnai suklestėjusio eseistikos žanro atstovų, negailestingai atkreipiantis mūsų visuomenės dėmesį į jos nusidėvėjusį „aukštąjį” bendrabūvio dvasingumą, jį demitologizuojantis ir savaip, provokuojamai, mitologizuojantis vadinamąsias „žemąsias” sferas – natūralius bet tradiciškai slepiamus žmogiškuosius jausmus ir potyrius. Visa tai neretai užgauna itin „dvasingo” skaitytojo jausmus ir verčia klijuoti šiam autoriui ciniko etiketę, bet, kaip pastebėjo pastarąją S.Parulskio knygą recenzavęs G.Beresnevičius, „su „cinizmu”, nuolat primenamu recenzijose ir anotacijose, gal jau laikas ir baigti. (…) tai tiesiog pasaulio atvaizdas, pasaulio ir žmonių, o šiame pasaulyje yra tokių kasdienybės ir ekstremalybės dozių, kurias šiaip tylomis sutarta apeiti”.