„Lietuvos ryto” sprogdintojai gali lengviau atsikvėpti.
Šiandien sukanka ne tik dešimt metų, kai jų padėtas sprogmuo sudarkė redakcijos pastatą, bet ir sueina senaties terminas.
Dabar šią bylą tiriantys Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnai geriausiu atveju galės tik įvardyti sprogdintojus, tačiau už grotų sėdėti jiems jau nebeteks.
Vienintelė galimybė įkalinti nusikaltėlius – įrodyti, kad po redakcijos sprogdinimo jie įvykdė kitų nusikaltimų.
Sprogmenį padėjo ant grindų
Sprogimas baigiamame statyti „Lietuvos ryto” redakcijos priestate nugriaudėjo 1995 metų lapkričio 16-ąją prieš vidurnaktį.
Sprogdinta beskeveldriu sprogstamuoju įtaisu.
Sprogstamųjų medžiagų kiekis, skaičiuojant pagal trotilo ekvivalentą, buvo apie 700 gramų.
Ekspertai ant statybinio betono nuolaužų rado bizantinės mišininės sprogstamosios medžiagos, kurios sudėtiniai komponentai yra trotilas, amonio salietra ir aliuminio pudra.
Sprogimo epicentras buvo ant antrojo aukšto balkono grindų.
Tačiau iki šiol nėra žinoma, kokiu principu – nuotoliniu valdymu, laikrodiniu mechanizmu ar padegant Bikfordo virvutę – sprogdinta redakcija.
Sėkmė vis nusisukdavo
Baudžiamoji byla dėl sprogimo iškelta tuometėje Vilniaus apylinkės prokuratūroje, tačiau pagrindinį operatyvinį darbą, siekiant atskleisti šį nusikaltimą, atliko sostinės policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai.
Prokuratūroje ši byla kelis kartus buvo sustabdyta ir atnaujinta, kelis kartus buvo atsiradę vilties, kad nusikaltimas bus ištirtas, tačiau netrukus visos pastangos žlugdavo.
Tyrė kelias versijas
Tuoj po teroro akto nusikaltimą tyrę Vilniaus organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai iškėlė kelias versijas.
Buvo manoma, kad sprogimą galėjo užsakyti Kauno „daktarų” gaujos vadeivos, apie kuriuos tuo metu dienraštis ypač daug rašė.
Įtarimų krito ir ant „Aro” rinktinės Klaipėdos kuopos narių. Mat sprogimo išvakarėse buvo parengtas straipsnis apie kai kurių šios kuopos narių nusikalstamą veiklą.
Į pareigūnų akiratį buvo patekę ir dienraščio konkurentai bei kai kurios „Lietuvos ryto” publikacijomis nepatenkintos finansinės grupuotės.
Buvo keliamos ir politinės versijos. Manyta, kad sprogimas buvo nukreiptas ir prieš pačią redakciją, ir prieš tuometę valdžią.
Manyta, kad ultradešinioji teroristų organizacija, sprogdindama „Lietuvos rytą”, galėjo tikėtis sukelti didžiulį nepasitenkinimą tuomete LDDP valdžią – parodyti, kad ji nesugeba kontroliuoti kriminogeninės padėties.
Buvo tiriama, kad sprogimas galėjo būti Baltarusijos specialiųjų tarnybų įspėjimas už „Lietuvos ryto” spaustuvėje spausdintus Baltarusijos opozicijos leidinius.
Premija niekas nesusigundė
Ekspertai beveik mėnesį tyrė sprogimo vietoje surastą degtuką, bandydami nustatyti, ar ant jo yra Bikfordo virvutės cheminių priemaišų. Policininkams buvo duota užduotis visoje Lietuvoje ieškoti tokių degtukų.
Vienas operatyvininkas, per pokylį pastebėjęs giminaitį, užsidegantį cigaretę panašiu degtuku, ėmė kamantinėti, kur jį gavęs.
Daugiau kaip pusę metų į policijos komisariatą skambindavo žmonės ir siūlydavo informacijos apie redakcijos sprogdinimą.
Pareigūnai patikrino kiekvieną žinią, taip pat ir anoniminę. Bet nė vienas skambutis naudos nedavė – dažniausiai žmonės bandydavo įskųsti kuo nors neįtikusius kaimynus ar giminaičius.
Vyriausybė buvo paskyrusi 100 tūkstančių litų už informaciją, padėsiančią surasti nusikaltėlius.
Tačiau ištirti nusikaltimo nepadėjo ir pažadėti pinigai.
Banko kameros – išjungtos
Tyrimo pradžioje daug vilčių buvo siejama su redakcijos kaimynystėje esančio Vilniaus banko apsaugos televizijos kameromis.
Tačiau paaiškėjo, jog banko televizijos kameros prieš pat sprogimą buvo išjungtos.
Tuo metu banko apsaugos tarnybai vadovavęs ilgametis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis pareigūnams teigė, kad kameras teko išjungti dėl techninių priežasčių.
Bylą tyrusiems prokurorams taip ir nepavyko išsiaiškinti, ar nusikaltimą suplanavę sprogdintojai iš anksto žinojo, kad tą dieną kameros neveiks, ar jiems paprasčiausiai pasisekė.
Sudomino ir užstalės kalbos
Iš karto po sprogimo buvo apklausta daugiau kaip šimtas asmenų, tarp jų – ir nusikalstamo pasaulio šulai bei su sprogmenų platinimu susiję asmenys.
Buvo gauta operatyvinės informacijos, jog žinomos gaujos lyderiai per pobūvius ėmė girtis, kad susidorojo su drąsius straipsnius spausdinusiu dienraščiu. Tačiau paaiškėjo, kad šie nusikaltėliai tik gyrėsi.
Fotorobotai nepadėjo
Iškart po redakcijos susprogdinimo buvo sudaryti trijų vyriškių, kurie galėjo prisidėti prie nusikaltimo, fotorobotai.
Netrukus Medininkuose buvo sulaikytas labai į vieno įtariamo sprogdintojo fotorobotą panašus R.Valejevas iš Rusijos. Jis sieną bandė pereiti be dokumentų.
Operatyvininkai itin apsidžiaugė, kai R.Valejevą atpažino ir asmuo, pagal kurio parodymus buvo sudarytas fotorobotas.
Tačiau greitai teko nusivilti.
Tiriant R.Valejevo alibi paaiškėjo, jog sprogdinimo dieną jo nebuvo Lietuvoje. Už neteisėtą sienos perėjimą teismas R.Valejevui skyrė baudą ir paleido.
Buvo surastas bei apklaustas dar vienas į fotorobotą panašus žmogus, kuris sprogimo išvakarėse Spaudos rūmų budėtojo teiravosi, kur yra „Lietuvos ryto” redakcija.
Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo iš kito miesto atvykęs vieno redakcijos priestate dirbusio statybininko giminaitis.
Informacija buvo slepiama
Tiriant šią bylą meškos paslaugą padarė ir nesveika konkurencija tarp prokuratūros bei Policijos departamento pareigūnų.
Paaiškėjo, kad slaptieji policijos padaliniai dar gerokai prieš redakcijos sprogdinimą sekė radioelektronikos specialistą Rolandą Labulį, kuris buvo įtariamas prisidėjęs prie prieštaringos reputacijos verslininko Rimanto Grainio nužudymo.
Tuomet, kai nugriaudėjo sprogimas redakcijoje, R.Labulis buvo netoliese ir kažką aptarinėjo su vienu jaunu vyriškiu.
Iškart po sprogimo jie abu kažkur nuvažiavo.
Tą susitikimą stebėjo ir užfiksavo policijos agentai.
Tačiau informacija apie R.Labulio susitikimą dar ilgai buvo slepiama ir nuo operatyvinį tyrimą atliekančių Vilniaus kriminalistų, ir nuo bylą tiriančių prokurorų.
Bandė parduoti sprogmenis
R.Labulis bei Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo vieno Vilniaus būrių vadas leitenantas Algis Malikėnas buvo sulaikyti 1995 metų gruodžio 4-ąją, kai bandė parduoti sprogmenis.
Tuomet pardavėjai siūlė pirkėjams išbandyti, kaip veikia radijo siųstuvu valdomas įrenginys, todėl kartu pasuko už miesto. Ten nusikaltėliai ir buvo sulaikyti.
Tik tuomet apie galimą R.Labulio bei A.Malikėno dalyvavimą sprogdinant „Lietuvos rytą” sužinojo bylą tiriantys prokurorai.
Tyrimas pateko į aklavietę
Tačiau pareigūnams teko nusivilti. R.Labulis atkakliai neigė savo kaltę, o kitų įrodymų nepavyko surinkti.
Netrukus psichiatrai R.Labulį pripažino nepakaltinamu.
Abejonių dėl R.Labulio psichikos būklės pareigūnams buvo kilę jau per pirmąsias apklausas.
Kaltinamasis elgėsi keistai – neigė netgi akivaizdžius dalykus, aiškino prisimenąs tik savo motiną ir advokatą.
Po tokios nesėkmės prokurorams atrodė, kad jie pateko į aklavietę. Jie viešai ėmė kaltinti policijos pareigūnus, kurie nuslėpė informaciją ir sužlugdė tyrimą.
Keršijo už publikacijas
Tuo tarpu tuometis vidaus reikalų ministras Romasis Vaitekūnas, šiuo metu dirbantis „Snoro” banko valdytojo pavaduotoju, teigė, kad jokios informacijos jo vadovaujami pareigūnai neslėpė: „Redakcijos sprogdinimas buvo iššūkis prieš valstybę, todėl mūsų garbės reikalas buvo šį nusikaltimą atskleisti. Galbūt padarėme klaidų, gal trūko koordinuotų veiksmų, tačiau specialiai tyrimui tikrai netrukdėme”.
Buvęs ministras iki šiol laikosi nuomonės, kad pagrindine redakcijos susprogdinimo versija reikia laikyti kerštą už publikacijas.
„Tada daug kam nepatiko kritiniai žurnalistų rašiniai, o norėdami atkeršyti nusikaltėliai dažniausiai pasirinkdavo brutalius metodus”, – sakė R.Vaitekūnas.
Jis mano, kad tuo metu reikėjo skirti daugiau dėmesio atskiroms publikacijoms, išanalizuoti, ką jos demaskavo ir kas galėjo būti suinteresuotas keršyti.
„Toks operatyvinis darbas ir buvo atliekamas, bet tam reikėjo didžiulių pajėgų. Vėliau prasidėjo bankų griūtis, atsirado kitų problemų, ir tai buvo pamiršta”, – sakė R.Vaitekūnas.
Pasakojo sprogdinęs redakciją
Tyrimui atsidūrus aklavietėje, vilties kibirkštis atsirado 1999 metais, kai Rusijoje buvo sulaikytas vilnietis Valdas Krušiūnas.
Šis Lietuvos pilietis buvo sulaikytas Maskvoje netrukus po visą pasaulį sudrebinusio gyvenamųjų namų susprogdinimo.
Tuomet šiuos teroristinius aktus ypač intensyviai bei sustiprintomis pajėgomis tyrė beveik visos specialiosios Rusijos tarnybos.
Jų pareigūnai tada gavo informacijos, kad 26 metų lietuvis Rusijos sostinėje keliems asmenims gyrėsi Lietuvoje susprogdinęs populiariausio laikraščio pastatą. Netrukus jis buvo sulaikytas.
Tačiau prokurorams greitai teko nusivilti. Į Lietuvą pargabentas bei Lukiškių kalėjime apklausiamas V.Krušiūnas itin atkakliai tikino nieko nežinąs apie redakcijos sprogdinimą. Jis teigė sprogdinimo dieną buvęs Lietuvoje, tačiau toli nuo redakcijos pastato.
Prabilo asmens sargybinis
Dar viena viltis ištirti redakcijos sprogdintojus atsirado, kai buvo sulaikytas Klaipėdos nusikalstamo pasaulio šulas Sigitas Gaidjurgis.
Netrukus po sulaikymo su teisėsauga sutikęs bendradarbiauti klaipėdiečio asmens sargybinis Renatas Šadeikis sutiko papasakoti apie savo boso nusikaltimus, taip pat ir rezonansinius sprogdinimus.
S.Gaidjurgio nusikaltimus atskleidęs Generalinės prokuratūros prokuroras Artūras Urbelis „Lietuvos rytui” sakė, kad tiriant bylą redakcijos sprogdinimui buvo skiriamas išskirtinis dėmesys: „Nepaisant visų pastangų, S.Gaidjurgiui nebuvo pateikti kaltinimai šiuo sprogdinimu. Kadangi nebuvo pateikti kaltinimai, aš negaliu kalbėti, kokią tyrimo metu mes gavome operatyvinę informaciją”.
Tačiau prokuroras pasiūlė atkreipti dėmesį į redakcijos sprogdinimo motyvus.
„Iki šiol buvo kalbama, kad pagrindinis motyvas yra kerštas už principingus žurnalistų rašinius.
Tačiau ar nepagalvojate apie tai, kad, susprogdinę redakciją, nusikaltėliai pareigūnų rankomis ketino susidoroti su „Vilniaus brigada?” – samprotavo A.Urbelis.
Gyrėsi prie vaišių stalo
Tirdami S.Gaidjurgio bylą prokurorai daugiausia naudojosi informacija, kurią jiems suteikė su teisėsauga sutikę bendradarbiauti jo asmens sargybiniai R.Šadeikis ir Artūras Damkus. Tačiau šie vyriškiai su S.Gaidjurgiu suartėjo po 1997 metų.
Iki tol žymusis klaipėdietis daugiausia nusikaltimų planavo ir įgyvendino su prieš keletą metų nusižudžiusiu Alvydu Juodriu, pravarde „Benas”, kuris buvo laikomas ne tiktai talentingu samdomu žudiku, bet ir sprogdintoju.
Neoficialiais duomenimis, su teisėsauga bendradarbiaujantys S.Gaidjurgio talkininkai prasitarė, kad jų bosas prie vaišių stalo gyrėsi davęs nurodymą A.Juodriui susprogdinti redakciją.
Tačiau tos informacijos patikrinti neįmanoma – A.Juodris negyvas, o S.Gaidjurgis viską neigia.
Bandė susidoroti kitų rankomis
S.Gaidjurgis sprogdinimus organizavo norėdamas visuomenėje sukelti triukšmą ir taip pakenkti pareigūnams arba savo konkurentams iš nusikaltėlių pasaulio.
1997 m. balandžio 3-iosios vakarą S.Gaidjurgio nurodymu sprogimas nugriaudėjo prie Šiaulių policijos komisariato, o tų pačių metų liepos 26-osios naktį – prie Vidaus reikalų ministerijos poilsio namų „Pušynas” Palangoje.
Manoma, kad taip S.Gaidjurgis norėjo susidoroti su jam nepaklusniais Šiaulių bei Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetais, kurie mėgo linksmintis Palangoje.
Dar kartą susidoroti su Kauno nusikaltėliais S.Gaidjurgis bandė 1997 metų lapkričio 14 dieną, kai jo nurodymu R.Šadeikis padėjo sprogmenį prie Kauno Dainavos policijos komisariato.
Vėliau specialiai buvo paskleistos kalbos, kad tokį įžūlų nusikaltimą įvykdė Kauno nusikaltėliai.
Nenorėjo dalytis žiniomis
– Kodėl teisėsaugos institucijoms iki šiol nepavyko demaskuoti šio sprogimo užsakovų ir vykdytojų? – „Lietuvos rytas” paklausė Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus, prieš dešimtmetį vadovavusio sostinės miesto apylinkės prokuratūrai.
– Manau, kad pagrindinė priežastis – policijos pareigūnų nenoras su prokurorais dalytis surinkta informacija.
Nenoriu tvirtinti, kad tai buvo daroma piktybiškai.
Bet policininkai tikėjosi šį nusikaltimą atskleisti savo jėgomis ir vieni prisiimti visus nuopelnus.
Prokurorai, tyrę šią bylą, juokaudavo, kad kai kurie komisarai stovi prieš veidrodį ir galvoja, kaip jie gaus ordiną.
Tereikia paskaityti to meto Seimo posėdžių stenogramas – vidaus reikalų ministras tvirtindavo, kad po kelių dienų sprogdintojai bus sulaikyti.
Be to, galiu pasakyti, kad ši byla iki šiol tiriama ir ikiteisminis tyrimas nebus nutrauktas.
Buvo sekami įtariamieji
– Kokia informacija nepasiekdavo prokurorų?
– Du ar tris mėnesius klaidžiojome padebesiais.
Kas savaitę vykdavo pasitarimai pas tuometį generalinio prokuroro pavaduotoją Artūrą Paulauską, aptarinėdavome visokias versijas.
Po kelių mėnesių tyrimo aš sužinojau, kad du asmenis policijos pareigūnai sekė dėl kito nusikaltimo. Šią bylą tyrė Generalinės prokuratūros vienas prokurorų.
Jie galėjo būti susiję ir su „Lietuvos ryto” sprogdinimu.
Tądien jie buvo pastebėti prie redakcijos. Negaliu pasakoti visų šio tyrimo smulkmenų, bet, manau, neatskleisiu valstybinės paslapties pasakydamas, kad tie du žmonės sprogimo laukė Katedros aikštėje.
Šios informacijos nežinojo ir generalinio prokuroro pavaduotojas A.Paulauskas.
Kai šie faktai tapo žinomi prokurorams, tyrimas pajudėjo.
– Tačiau tie įtariamieji nebuvo sulaikyti dėl sprogdinimo?
– Vieną įtariamųjų iškvietėme į prokuratūrą. Bylą tyręs prokuroras paklausė, ar jam žinoma, kodėl jis bus apklausiamas.
Tas vyras nusijuokė ir pasakė, kad dėl „Lietuvos ryto” sprogdinimo, nes Generalinės prokuratūros prokuroras, tyręs kitą bylą, apklausos išvakarėse darė kratą: ieškojo ginklų ir sprogmenų.
Teisme neįrodyta šių asmenų kaltė, tačiau surinkti operatyviniai duomenys leido teigti, jog tie žmonės susiję su redakcijos sprogdinimu.
Jie buvo įtariami prisidėję prie sprogimo Šventojoje. Jis nugriaudėjo prabėgus dešimčiai dienų po „Lietuvos ryto” susprogdinimo.
Sprogdinimo užsakovai – mįslė
– Kalbate apie galimus nusikaltimo vykdytojus.
Ar buvo versijų dėl šio nusikaltimo organizatorių?
– Nepavyko nustatyti nusikaltimo vykdytojų, todėl apie organizatorius dar sunkiau šnekėti.
Norinčiųjų susprogdinti „Lietuvos rytą”, matyt, buvo daugiau negu siekiančiųjų atskleisti šį nusikaltimą.
Viena pagrindinių versijų – pagąsdinti redakciją.
Sprogimo metu nebuvo siekiama sugriauti pastatą, o pasirinktas vėlyvas sprogimo laikas rodo, kad nusikaltimo vykdytojai siekė išvengti žmonių aukų.
– Šiam nusikaltimui yra sukakęs senaties terminas. Ar tai reiškia, kad kaltieji liks nenubausti?
– Byla iki šiol nenutraukta. Tačiau prokurorai negali vaikščioti gatve ir klausinėti, kas susprogdino „Lietuvos rytą”.
Operatyvinės tarnybos turi surinkti informaciją ir ją pateikti tyrėjams.
Jei neklystu, paskutinį sykį informacijos buvo gauta prieš penkerius metus, kai vienas asmuo, sulaikytas Rusijoje, draugams gyrėsi susprogdinęs redakciją. Ši informacija nepasitvirtino.
Negalima kategoriškai tvirtinti, kad kalti asmenys liks nenubausti. Jeigu tie žmonės bus padarę kitų nusikaltimų, tuomet senaties terminas nebegalios.
Audris Kutrevičius, Arvydas Lekavičius