Šiemet sukako 470 metų, kai Anglijos karaliaus Henriko VIII įsakymu buvo nukirsdintas vienas didžiausių renesanso humanistų, politinis mąstytojas, rašytojas ir politikas Tomas Moras (1478-1535).
T.Moras buvo kanonizuotas 1935-aisiais, praėjus 400 metų nuo jo egzekucijos. 1886 metais jis buvo beatifikuotas, o 1935 metais popiežius Pijus XI kanonizavo T.Morą kaip šventąjį.
Nors, skirtingai nuo kitų dviejų kanonizuotų klasikinių Vakarų filosofų šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio, T.Moras akademinėje literatūroje dažniau pristatomas kaip seras T.Moras, o ne šv. Tomas Moras (patiems anglams jis yra seras, o ne šventasis), esmė nesikeičia – garsiosios „Utopijos” autorius yra vienas Romos katalikų bažnyčios šventųjų. Katalikų šventasis, atsisakęs tapti anglikonų bažnyčios nariu ir išsižadėti popiežiaus bei paneigti jo absoliutų autoritetą tikėjimo sferoje.
Tarp celės ir valstybės
Už ką gi T.Moras buvo kanonizuotas? Londone gimęs garsaus teisėjo sero Džono Moro sūnus Tomas Moras jaunystėje tarnavo arkivyskupo Džono Mortono pažu – arkivyskupas T.Morui išpranašavo didelę ateitį, sakydamas, jog šis taps nuostabiu žmogumi.
Vėliau T.Moras studijavo Oksforde, atsidėjęs komedijų rašymui ir graikų bei lotynų filologijos studijoms.
Vėliau T.Moras grįžo į Londoną ir studijavo teisę, sykiu gyvendamas netoli vienuolyno ir laikydamasis vienuoliško gyvenimo disciplinos. Įtampa tarp pasišventimo mokslui bei vienuolystei ir valstybės tarnybai lydėjo T.Morą daugelį jo gyvenimo metų. Vis dėlto siekis tarnauti savo valstybei paėmė viršų ir 1504 metais jis tapo parlamento nariu. Netrukus jis ir vedė pirmąjį kartą, o vėliau, mirus žmonai, T.Moras vedė antrąsyk.
Du draugai humanistai
Artimiausiu T.Moro draugu tapo kitas didis humanistas – olandų filologas ir filosofas Pijus Deziderijus Erazmas Roterdamietis (1466-1536). Jie susipažino ir susidraugavo 1499 metais, pirmojo Erazmo apsilankymo Anglijoje metu.
1506 metais, antrosios Erazmo viešnagės Anglijoje metu, jie abu į lotynų kalbą išvertė Lukiano komedijas, netrukus publikuotas Paryžiuje. Trečiojo vizito Anglijoje metu 1509 metais Erazmas parašė savo garsų satyrinį kūrinį „Pagiriamasis žodis kvailybei” („Encomium Moriae”), skirdamas jį savo artimiausiam draugui T.Morui – žinoma, vien dėl kalbinės asociacijos, o ne darydamas užuominą į savo didžiojo bičiulio intelektinį pajėgumą. Erazmas tiesiog žaismingai susiejo Moro pavardę su lotynišku žodžiu „moria” (kvailybė).
Juos siejo ne tik talentas ir sielų artimumas, bet ir tikėjimas bei pasišventimas antikai. Abu atmetė Martyno Liuterio idėjas ir abu karštai polemizavo su juo: Erazmas – atvirai, savo korespondencijoje su M.Liuteriu, o T.Moras – maskuodamasis, iš pradžių parašydamas Anglijos karaliui Henrikui VIII „Septynių sakramentų gynimą” (tai buvo oficialus M.Liuterio doktrinos atmetimas), o vėliau ir pseudonimu pasirašydamas atsakymą į M.Liuterio repliką, skirtą karaliaus dokumentui.
Abu mylėjo graikų ir romėnų literatūrą bei filosofiją. Abu buvo didieji europiečiai kosmopolitai, kaip namie jautęsi lotynų kalbos pasaulyje, bet kartu mokėję daug Europos kalbų ir palaikę bičiuliškus santykius su Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Flandrijos humanistais.
Visų pirma – Dievo tarnas
T.Moras padarė stulbinančią politinę karjerą. Jis buvo įšventintas į riterius, tapo parlamento žemutinių rūmų kalbėtoju, o vėliau pasiekė karaliaus Henriko VIII lordo kanclerio poziciją.
Bet 1527 metais nepritardamas Henriko VIII skyryboms su Kotryna Aragoniete, 1533 metais nedalyvaudamas naujosios Henriko VIII žmonos Anos Bolein karūnavimo ceremonijoje, o 1534 metais įtartas bendravimu su Elžbieta Barton, Kento vienuole, kuri priešinosi Henriko VIII atitrūkimui nuo Romos, T.Moras pradėjo prarasti buvusį karaliaus palankumą. Galiausiai jis atsisakė prisiekti savo karaliui kaip Anglijos bažnyčios galvai ir buvo suimtas bei uždarytas Londono Bokšte.
1535 metų liepos 6 dieną įvyko T.Moro egzekucija, prieš kurią ant ešafoto jis ištarė savo garsiąją frazę: „Geras karaliaus tarnas, bet visų pirma – Dievo tarnas” (The King’s good servant, but God’s First).
Du mąstytojai ir jūreivis
T.Moro „Utopija” yra vienas iš pačių paslaptingiausių kūrinių visoje Europos literatūroje. 1523 metais išleistas kūrinys pasakoja tikrą istoriją, ją supindamas su autoriaus variacijomis Sokrato ir Platono filosofinėmis temomis bei politine fantazija ir rafinuotais kalbiniais žaidimais.
Pavyzdžiui, tikra tiesa, kad T.Moras kartu su karaliaus delegacija dėl avikailių prekybos lankėsi Flandrijoje ir ten susitiko su flamandu humanistu Piteriu Gilesu. Lietuviškajame „Utopijos” vertime jis kažkodėl pristatomas kaip Petras Egidijus – tai lotynizuotas jo vardas ir pavardė, kuriuos naudojo T.Moras. Bet juk P.Gilesas yra pavardė – jis buvo realus asmuo, T.Moro ir Erazmo artimas bičiulis humanistas Antverpene.
Toliau jau seka politinės ir literatūrinės vaizduotės padiktuoti dalykai. Gilesas T.Morą supažindina su portugalų jūreiviu Rafaeliu Hitlodėjumi, kurio pavardė yra graikiškų žodžių junginys, reiškiantis niektauzą arba pliuškį. R.Hitlodėjus sako abiem lankęsis Anglijoje, kurioje jį esą pribloškė teismų ir įstatymų žiaurumas – už keletą pavogtų variokų paprastas žmogus siunčiamas į kartuves.
Iš pradžių, sako R.Hitlodėjus, jūs pas save Anglijoje valstiečius paverčiate skurdžiais supirkdami visas jų žemes avims auginti ir komercijai plėtoti, po to jie priversti vykti į Londoną valkatauti ir vagiliauti, nes darbo negali gauti ir nebežino, kaip prasimanyti. O tada jūs juos pagaunate apsivogusius ir siunčiate į kartuves.
Žinoma, tai paties T.Moro karti kritika, nukreipta prieš Anglijos įstatymus. Vargšų ir valstietijos užtarėjas kategoriškai smerkė valstiečių skurdinimą per avies vilnos verslą bei vėlesnį jų kriminalizavimą. Bet T.Moras pasitelkia literatūrinę priemonę – apsimeta ginąs Angliją ir klausia, nejaugi nieko gero R.Hitlodėjus nematė jo šalyje.
Tą pačią literatūrinę gudrybę vėliau savo „Guliverio kelionėse” panaudos Džonatanas Sviftas, į Lemuelio Guliverio lūpas įdėdamas ginamąjį tekstą Anglijos naudai, kai Brobdinjago karalystės karalius milžinas baisisi Anglijos įstatymais ir politiniais papročiais.
R.Hitlodėjus Anglijoje matė ne tik blogio (prastus karaliaus patarėjus, karų su kaimyninėmis šalimis siekiančius politikus), bet ir gerų dalykų – bene svarbiausia, kad jis pasakoja matęs nuostabios išminties žmogų arkivyskupą Džoną Mortoną. Taip T.Moras R.Hitlodėjaus lūpomis įamžino savo geradario ir draugo atminimą.
Paslaptingas kūrinys
„Utopija” yra keistas ir paslaptingas kūrinys. R.Hitlodėjus pasakoja apie nuostabią salą, kurią jis aplankė ir kuri kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Anglijos bei visų kitų jo matytų šalių. Kai kas mums, gyvenusiems totalitarinėje valstybėje, sukelia tikrai ne pačias maloniausias asociacijas skaitant R.Hitlodėjaus pasakojimą: Utopijoje skatinamas tik viešas gyvenimas: valgoma masiškai ir kartu; keliauti svetur galima tik prižiūrint ypatingiems biurokratams sifograntams, kurie dar vadinami filarchais, t.y. valdžią mylinčiaisiais.
Visi privalo dirbti, bet sunkiausius darbus dirba vergai – pavojingi užsieniečiai arba karo belaisviai.
Akivaizdu, kad T.Moro būta konservatyvaus žmogaus, kuris priešinosi tuo metu užgimstančiai modernybei su visa jos urbanizacija, komercializmo dvasia ir kaimo nykimu. Lieka neaišku, ar T.Moras išsityčiojo iš galimų naujų tironijos formų ir parašė satyrą apie politinio fantazavimo žalą, ar nuoširdžiai eksperimentavo ir lygino savo minties konstrukciją su Platono valstybe. Mes to iki šiol nežinome.
„Utopija” yra persmelkta ir dvilypumo. Pavyzdžiui, mes iki galo taip ir nesužinome, ar T.Morui utopija yra „niekurija”, ar „geriausioji vieta”. Tokia prieštara tampa genialia T.Moro aliuzija į dvilypę moderniojo gyvenimo prigimtį.
Iškėlė eutanazijos idėją
Savo spėjimais arba tiesiog laisvai paleistą politine fantazija T.Moras pranoksta net XXI amžiaus politines realijas. „Utopijoje” rašoma, kad šios salos gyventojai nepagydomus ligonius užmigdo, idant jiems netektų kankintis ir neoriai mirti. Tad „Utopijoje” pirmą kartą per visą Vakarų filosofinės minties istoriją matome iškeltą eutanazijos idėją.
Kita ne mažiau drąsi idėja – tai moterų įšventinimas į dvasiškes, praktikuojamas Utopijoje. Vyrų kunigų yra daugiau, bet esama ir moterų. T.Moras ne tik pirmasis iškėlė moterų ordinacijos idėją, bet ir gynė visišką lyčių lygybę.
Utopijoje klesti natūrali monoteistinė religija, panaši į krikščionybę, bet ten toleruojami ir pagonys. Ir čia T.Moras ne vienu šimtmečiu pranoksta savo laikmečio politinę mintį ir vaizduotę.
Po XX amžiaus socialinių eksperimentų žmonijai dingo noras žavėtis utopijomis. Net teisingos ir geros visuomenės idėja neretai yra pajuokiama ir laikoma kažkuo iš utopinių fantazijų sferos. Tik kažkodėl pamirštama, kad utopija, mūsų pasaulyje išvaryta pro duris, sugrįžo pro langą. Įvyko jos privatizacija – šiandien mes svajojame ne apie gerą visuomenę ar bendruomenę, o apie gerą savo pačių gyvenimą ir individualią sėkmę.
Leonidas Donskis
„Klaipėdos” apžvalgininkas