Pusė tiesos – beveik melas

Tebūnie išklausyta ir mano pusė. 2005 11 05 „Vakarų eksprese“ buvo išspausdintas straipsnis „Grąžinkite jį gandrui“. Jau jiems, žurnalistams, politikų, prezidentų, ministrų pirmininkų, valdininkų skandalų nebeužtenka, jau jie į nagą ima, iš konteksto plėšia ir dorus valstybės piliečius!

„O tempora, o mores!“, kaip sakydavo Ciceronas. O kiekvienas iš konteksto išluptas pilietis atrodo itin nepatraukliai. Žurnalistai žino, kad net Šventojo Rašto žodžiais galima įrodyti, jog Dievo nėra. Ir tuo žinojimu, vaikydamiesi vienadienio populiarumo, naudojasi.

Nuo jaunumės brolį Liną Dalių Pošką mokydavau: neprasidėk su žiniasklaida, ji tavo žodžius suverps ir ataus, kaip į galvą šaus, ji nenuspėjama kaip moteris. Bet argi jaunėlis, tas šventas naivumas, klausys? „O, sancta simplicitas!“ – kartą pasakė Janas Husas senutei, metančiai malkų į laužą, kuriame jį iškilmingai visos Europos akivaizdoje 1415 metais degino.

Nebūčiau atsiliepęs į minėtą rašinį, ne mano tai būdui. Karavanas eina ir šunims lojant. Bet vakar gatvėje sutikti keli iš matymo pažįstami pasakė: „Ar tai čia tu iš mūsų draugo saldainius atiminėji?!“ Jų išvaizda man iškart nepatiko. Gerai, kad aplinkui žmonių buvo, netgi kažkoks policininkas. „Dar susitiksim…“ – pasakė.

Viską apgalvojęs, ryžausi viešai paaiškinti straipsnyje įvardintus faktus, mat neteisingai interpretuotos žinios sklinda žaibo greičiu, o draugų Linas Dalius turi daugiau negu aš. Jų pečiai platūs ir ne visus juos pažįstu.

Minėtame straipsnyje brolio pateikti faktai:

1.“Jis (aš. – S. P.) mane išmokė gyvenime reikalingų dalykų: rūkyti, gerti, plaukti, važiuoti dviračiu“. Šito net žurnalistas nesugebėjo iškraipyti.

2. Brolio žodžius „savo eilėmis kankindavo mane“ žurnalistas suprato, kad nuo mano priespaudos brolis kentėjo ir užaugęs.

3. Teiginys „aš ir dabar bijausi moterų, o tada visas tiesiog drebėjau“ po žurnalisto plunksna išvirto į „širdį Linui skaudino dailiosios lyties dėmesys Sigitui“. Griežtai pareiškiu, jog mano brolis niekada niekam nepavydėjo. Kaip ir aš.

4. „Tikras vyresnėlis (aš. – S. P.) – tarsi antras tėtė.“ Ir prie šito žurnalistas nesurado kaip prisiknisti.

5. „Sigitas nuolat atiminėdavo mano saldainius.“ Žurnalisto interpretacija – „seną nuoskaudą prisimena L. D. Poška“. Aiškinu. Papunkčiui.

1. Atidėkim į šalį tokius formalius niekniekius, kaip plaukimas ir važiavimas dviračiu, pakalbėkim apie rimtus dalykus – rūkyti ir gerti. Aš jau nuo jaunumės pasižymėjau strateginiu mąstymu, kad ir ką kokie nors Valančiaus draugai sakytų. Dar sovietinės priespaudos laikais nujaučiau, kad kada nors Lietuva taps nepriklausoma ir valdžia pirmo būtinumo maisto produktams – cigaretėms, alkoholiniams gėrimams – įves akcizą, iš kurio finansuos nacionalinį meną ir kultūrą. Kad jie dar labiau suklestėtų. Gyvenimas ir jauno žmogaus ugdymas turi būti orientuotas į ateitį. Todėl mus, brolį ir save, auklėjau kaip būsimus kultūros ir meno mecenatus.

2. Savo eilėraščius broliui skaičiau irgi iš samarietiškų paskatų. Kad išugdyčiau jo gerą literatūrinį skonį. Gal šiek tiek toje srityje ir persistengiau, nes dabar Linas net saulėje dėmes įžiūri. Dėl šito ir pats gailiuosi. Bet kitų raštininkų tekstus jis vertina teisingai, tas guodžia. Įdėtos ugdyman pastangos nebuvo visai bevaisės.

3. Teisybė, brolis visada buvo jautrus moterims – jų nuolat bijodavo. Bet kas kartą, užlipęs ant moters kelių, visokiais būdais stengdavosi nebenulipti. Nulaipinamas baisiai piktindavosi ir verkdavo. Liaudis šiuo klausimu pasisako kategoriškai: bijai moteriškių – nelipk ant jų. O kas broliu rūpindavosi, kas raudantį guosdavo, laikydavo už rankos, kada jis eilinį kartą būdavo nuo jų nulaipinamas? Pirštu nerodysiu, visi žino!

4. Taigi, „antras tėtė“… Kur sūniški jausmai man, kur dėkingumas už visus auklėjimo vargus, pasiaukojimą? Straipsnyje to neradau, bet esu tikras, kad brolis juos visaip žurnalistui demonstravo. O žurnalistas svarbiausią dalyką išmetė. Kaip visada!

5. Kartais, norėdamas jaunėliui gero, vyresnėlis privalo būti griežtesnis. Vaikystėje brolis buvo pernelyg laimingas ir neužgrūdintas. Toks užaugęs jis nebūtų atlaikęs gyvenimo audrų (žr. nuotrauką „Kas pasakys, kad iš direktoriaus pavaduotojo kas nors atimta?“). Tik norėdamas kuo neskausmingiau įvesti į rūstų pasaulį, o sykiu palaikyti istorinį faktą, kad stipresnis daugiau ir turi, perskirstydavau brolio saldainių fondus. Tada tas buvo vadinama socialistiniu planavimu.

Beje, įdėmiau įsižiūrėkite į nuotrauką, į, anot žurnalisto, „nuskausminto brolio“ veidą. Ir pradedantis fizionomistas pasakys, kad iš tokio net pats Dievas ne tik saldainius, bet ir tą nuotraukoje turimą lauro lapą atimtų. Aš taip žiauriai stengiausi nesielgti, nors ekspropriacija anais laikais buvo legali socialinio teisingumo procedūra.

Šiuo, saldainių klausimu, prisipažįstu dienraščio skaitytojams ir liustracijos komisijai: su sovietine valdžia kolaboravau. Bet manau, kad tauta ir brolis dėl to paklydimo jau seniai man atleido.

Ir paskutinė, bet minėtame straipsnyje pati svarbiausia bei mano anuometinį elgesį paaiškinanti brolio citata: „Aš pats sunkiai tegalėjau sau vadovauti…“ Ją interpretuoti galiu tik retoriškai: jeigu ne aš, tai kas juo būtų pasirūpinęs?

Tiesa slypi kažkur anapus nuogų faktų. Kiekvienas žurnalistas, jeigu nori būt doras, privalo stengtis ją išsiaiškinti.

Sigitas POŠKUS, Lino Brolis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.