Mistiniai žemaičių akmenys tapo diskusijų objektu

Pastaruoju metu diskusijų objektu tapo Telšių rajone esančio Vembūtų piliakalnio teritorijoje bei Lopaičių miške, Rietavo savivaldybės Tverų seniūnijoje, esantys akmenys. Vieni tiki mistinėmis šių akmenų galiomis ir įžvelgia juose žmonių veidus, kitiems tai – nebūtų istorijų kūrimas.

Pastariesiems priklauso Žemaičių vyskupijos muziejaus direktorius Antanas Ivinskis, vadinantis šias vietoves pseudopagoniškomis kulto vietomis, kuriose ieškoma naujos religijos.

„Senasis pagonių tikėjimas, jo atkūrimas, tiksliau, sukūrimas, tampa dalies pokomunistinės visuomenės idėjų ir įgeidžių šaltiniu”, – viename savo straipsnių rašo jis. A. Ivinskis baiminasi, kad nuolat kartojant tą patį po kurio laiko nebūti dalykai bus priimti už tiesą.

Panašios nuomonės laikosi ir Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius. Stebėjęs kelerių metų visuomeninio pobūdžio veiklą jis prabilo apie Žemaitijos istorijos falsifikavimą.

Anot jo, šiose vietovėse apsilankantiems ekskursijų dalyviams, vaikantis sensacijų, pasakojami esą nebūti dalykai, negalintys pretenduoti net į pagrįstų hipotezių lygį.

Papiktino mokslo vyrai

Klaipėdietį Romualdą Miceiką papiktino tokie kaltinimai, kaip ir viename rajono laikraščių rastas A. Ivinskio straipsnis, kuriame piliakalnių tvarkytojai neva vadinami naciais. Muziejaus direktorius, anot R. Miceikos, negalėtų mėtytis tokiais skambiais žodžiais.

44 metų R. Miceika piktinosi, kad be atlygio piliakalnius tvarkantys žmonės šmeižiami. Iki tol krūmokšniais apaugę piliakalniai ir ten rasti pagonybės laikus menantys akmenys niekam nerūpėję.

Kiek anksčiau visuomeninei organizacijai Žemaičių sąjungai vadovavusiam R. Miceikai kilo įtarimų, kad galbūt rimtus mokslo vyrus užrūstino tai, jog taip vadinami mistiniai akmenys atrasti be jų žinios.

„Galima tik spėlioti, kokią paskirtį pagonybėje turėjo kiekvienas akmuo. Mokslininkai patys kol kas negali pasakyti, ką jie reiškia”, – sakė vyras.

Jo pažįstami žmonės šiose vietovėse neva mato praėjusių šimtmečių vizijas, akmenyse įžvelgia žmonių veidus. Esą palankiai šiuos akmenis įvertinę ir iš užsienio atvažiavę mokslininkai. Tiesa, jų pavardžių pašnekovas nenorėjo minėti.

R. Miceika spėjo, kad Žemaičių vyskupijos muziejaus direktorius įžvelgia grėsmę krikščionybei. Anot vyriškio, grąžinti pagonybės jie nesiruošia, tiesiog reikia gerbti visas religijas, nes Dievas – vienas.

Plūsta žmonės

A. Ivinskis „Vakarų ekspresui” nebuvo linkęs komentuoti kiek anksčiau šia tema parašytų savo straipsnių. Ten išsakytos mintys tesą jo, eilinio žmogaus, o ne direktoriaus, nuomonė.

Nuo nuomonių išsakymo apie neva mistinius akmenis susilaikė ir kai kurie kiti „Vakarų ekspreso” pašnekovai. „Kažkas tokio yra”, – sakė jie, tačiau į ilgesnes kalbas nesileido.

Todėl nusprendėme vienoje tokių neva mistinių vietovių – Lopaičių miške – apsilankyti patys.

Tveriškiai paliudijo, kad žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių plūste plūsta į Lopaičių piliakalnį, ypač šiltuoju metų laiku. Ar patys naudojasi neva stebuklingomis akmenų ir šaltinio galiomis? Dažnas traukė pečiais: pats nežinąs, nors kiti pasakojo. Viena senolė porino įsitikinusi, kad šaltinio vanduo raukšles lygina.

Lopaičių piliakalnio nuorodų lentoje nemažai klaustukų. Tverų turizmo informacijos atstovė Irena Liškuvienė tikino, kad piliakalnio lankytojams pasakoja tik tai, ką pati perskaitė ir rado užfiksuotą įvairiuose šaltiniuose.

Moteris juokavo legendų žinanti mažiausiai, o po piliakalnį lydimi atvykėliai patys koreguoja jos pasakojimus.

Tikėjimą keičia stebuklai

Anot I. Liškuvienės, žmonės pasiilgę stebuklų ir ieško naujovių, nes nebeturi pamatinio, tikrojo tikėjimo. Buvo čia akmenų garbintojai iš Šiaulių, kiti atvykėliai parkritę ant kelių garsiai meldžiasi.

Viena moteris Irenai pasakojo mačiusi vizijas iš gilios senovės, raudojusi, akmenyse įžvelgusi vilkų siluetus ir žynių veidus. Po Vėlinių prie namelio, sukrauto iš akmenų, randama uždegtų žvakių, ant kai kurių akmenų žmonės padeda gėlių.

„Nežinau, kuo įsitikinę ir ko ieškantys žmonės čia atvažiuoja”, – sakė pašnekovė, mananti, kad visus reikia priimti tolerantiškai.

Eilė prie šaltinio

Traukos centru lankytojams tapo šaltinis, žmonių vadinamas stebuklingu. Vaikščiojant po piliakalnį sutikome netoliese gyvenančią 66 metų Adelę Metrikienę – ji plastikinius butelius buvo prisipildžiusi šaltinio vandens. Moteris aiškino čia atėjusi toliau gyvenančios draugės paprašyta, bet sakė nežinanti, ar vanduo gydo.

I. Liškuvienė prisiminė, kad vienas piliakalnio sutvarkymo iniciatorių gydytojas Antanas Vizgirda tyrė šaltinio vandenį. Be to, kad vanduo labai švarus, nieko daugiau nepaaiškėjo.

Vienas vietinis gyventojas Irenai pasakojo apie sumažėjusius sąnarių skausmus, pabraidžius po šaltinį. Atvykstantys žmonės pasakoję, kad šaltinio vanduo padeda ir sergant virškinimo ligomis. Gidė prisiminė neseną įvykį, kai prisipilti vandens žmonės eilėje laukė gerą pusvalandį.

Mokytojams rūpėjo vaisingumo akmuo

Kai kurias kuriamas istorijas I. Liškuvienė pavadino sensacijų paieškomis bei bandymu pritraukti lankytojus, nors pati sako tikrai žinanti, kad ši vietovė gydo nuo depresijos. Iš žmonių reakcijos ji pastebėjusi, jog ilgiau čia pavaikščioję lankytojai nurimsta ir džiaugiasi pailsėję.

Anot Irenos, ir be stebuklų čia esama įdomių istorinių dalykų. Tiesa, į daugelį klausimų dar turi atsakyti mokslininkai. „Reikia išlaukti, skaityti metraščius. Mėgėjai neturėtų kišti rankų”, – mano moteris. Žala esą jau ir taip padaryta: kai kurie akmenys perstatomi pagal kiekvieno asmeninį suvokimą, o taip naikinami istorijos pėdsakai.

Lankytojai išties kuria savo legendas. Kaip pavyzdį gidė parodė mažesniais akmenukais nukrautą didesnį, lankytojų pramintą norų akmeniu. Troškimų išsipildymo besivaikantys ekskursijų dalyviai iš bet kur lupa kitus akmenis ir krauna ant viršaus. „Nors pakaktų ir ranką ant akmens palaikyti”, – išeitį siūlo Irena.

Ne mažiau gidę nustebino viena mokytojų ekskursija. Pedagogai, vos išlipę iš autobuso, puolė ieškoti čia neva esančio vaisingumo, falą primenančio, akmens, apie kurį piliakalnį užmerktomis akimis pažįstanti gidė iki tol nebuvo nė girdėjusi.
Sandra Lukošiūtė