Afrikos egzotika suteikia pažinimo džiaugsmo

Panevėžiečių šeimos sumanymas pakeliauti po Šiaurės Afrikoje esantį Tunisą gerokai nustebino jų pažįstamus: kurių galų vykti į neturtingą šalį, vaikštinėti po kalnus, dykvietes ir urvuose tebegyvenančių žmonių kaimus, jei rudenį galima pailsėti paplūdimyje prie šiltos Viduržemio jūros.

Iš tiesų nemažai lietuvių taip ir daro – sumanę su turistų grupe vykti į užsienį, jie renkasi ne varginančias pažintines, o poilsines keliones.

Todėl kelionių organizatoriai nelengvai surenka grupes kuo daugiau pamatyti norinčių žmonių, būna, kad tokios kelionės nukeliamos, sujungiamos kelios grupės.

Tačiau panevėžiečių šeima buvo įsitikinusi, kad ilsėtis galima ir Lietuvos pajūryje ar ant vaizdingo ežero kranto, o atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir pažinti svetimus kraštus daug maloniau intensyviai keliaujant.

Į nedidelę dviejų dešimčių žmonių grupę susibūrė ką tik vestuves atšokę jaunavedžiai, garbingo amžiaus profesorius, 70-metį perkopusi medicinos mokslų daktarė, keli dėstytojai, verslininkai bei keletas studentų.

Senamiestis – skurdžiausia vieta

Pažintinė kelionė po Tunisą pranoko lūkesčius, kai šventojo musulmonų mėnesio Ramadano metu lietuviai apsilankė atkampiuose, turistų rečiau matomuose miestuose bei oazėse įsikūrusiuose miesteliuose.

Po ekskursijų likusį laisvą laiką turistai leido ne viešbučio kambaryje, o savarankiškai vaikštinėdami po nepažįstamas vietoves, gidų rekomenduotas ir nutylėtas vietas, todėl daugelis patyrė aštrių ir įsimintinų nuotykių.

Norintys iš arčiau pamatyti europiečiams neįprastą specifinį afrikiečių gyvenimą atvykėliai traukia į seniausią miesto dalį – mediną. Tokius senamiesčius, apjuostus aukšta gynybine mūro siena, turi visi didieji Tuniso miestai. Kuo toliau į šalies gilumą, tuo spalvingesnės medinos.

Jose gyvena skurdžiausia visuomenės dalis, kovojanti už būvį, smalsi, triukšminga ir gerokai atsilikusi nuo bendrojo šalies vidurkio.

Medinos panašios ir skirtingos, traukia turistus virte verdančiu gyvenimu, kvapais, kontrastais.

Siaurų ir šiukšlinų gatvelių labirintai, tarpuvartėse stoviniuojantys aptingę arabai, atviros amatininkų dirbtuvėlės, krautuvėlės su vaisiais, prieskoniais, pintinėmis, kabančia avino ar ožio skerdiena, galanterijos niekniekiais, įžūliai įkyrūs pardavėjai atvykėliams kelia dviprasmiškus jausmus – norisi ir klaidžioti po senamiestį, ir sprukti nuo jo kuo toliau.

Nenori bendrauti – neatsakyk

„Madam, jūs turite paragauti specialiai Ramadanui kepamų saldumynų, juos dabar visi perka vakarienei“, – prancūziškai kreipiasi senyvas vyriškis ir atkiša atlapotą popierinį maišą. Jis nenori girdėti mano atsikalbinėjimų ir bruka savo prekę.

Garuojantys, virti karštame aliejuje ir išmirkyti skystame meduje trapūs saldumynai sulipę po kelis, todėl atšoku ir bandau dar kartą dėkoti arabui žadėdama, kad jų būtinai nusipirksiu.

Žmogus neatstoja, kol neparagauju. Įsitikinu, kad arabai atsakymą į pasisveikinimą ar mandagų padėkojimą priima kaip kontakto užmezgimą ir bendravimo pradžią. Kurį laiką vyriškis eina kartu ir bando kuo daugiau sužinoti apie mus ir papasakoti apie save.

Arabų dėmesys šviesiaodžiams primygtinis. Jie nuolatos klausia, iš kur esi atvykęs, ar patinka jų šalis, siūlo savo prekes, klausia vardo ar net bando prisiminti iš ankstesnių turistų išmoktas lietuviškas frazes.

Ne ką mažesnį dėmesį jie rodo ir atvykėliams vyrams. Jaunesni pardavėjai merkia akį ir nuolat kartoja „Hello, my friend“, todėl kai kurie turistai pasijunta nejaukiai ir bando ieškoti išėjimo iš šio šurmulio.

Arabus kaitina ne tik atvykėlių išvaizda, bet ir piniginės. Todėl jau po pirmos kelionės dienos lietuviai skuba išsikeisti popierinius dinarus į metalinius ir stengiasi turėti kišenėje smulkių, kad netektų kaulyti iš pardavėjo grąžos padavus stambesnį banknotą.

Kad ir kaip tunisiečiai trokšta parduoti kuo daugiau ir brangiau, kad ir kokie įdomūs jiems europiečiai, likus keliolikai minučių iki saulėlydžio visa milijoninio miesto medina akimirksniu ištuštėja. Visi skuba į savo namus.

Per Ramadaną arabai visą dieną negali valgyti ir gerti, todėl nutilus iš mečetės per garsiakalbius sklindančiai maldai ir pasigirdus patrankos šūviui visi puola prie maisto.

Nutilusiose gatvelėse lieka iš dėžių sukalti tušti kreivi prekystaliai, iš pajuodusio šiferio lapų ir skudurų pasidaryti stogeliai virš jų, o po kojomis stirtos šiukšlių – popieriaus skiaučių, plastiko atliekų, gendančių vaisių ir daržovių, net nupjauta plaukuota ožiuko koja, už jos užkliūva slampinėjantys turistai.

Ištrūkę pro Sfakso medinos vartus keliautojai lengviau atsikvepia. Aplinkui – šio pramonės miesto viešbučių, bankų, biurų pastatai, sankryžoje eismą reguliuoja policininkas. Praeinantiems turistams jis kažkodėl pasiunčia oro bučinį.

Žodis „Lietuva“ mažai girdėtas

Primityvūs namudininkų dirbiniai neretai kainuoja net kelis kartus daugiau nei fiksuotų kainų parduotuvėse, tačiau niekur kitur kaip afrikiečių medinose nevyksta tokios aršios derybos ir mainai.

Jau iš tolo prekiautojai pasitinka turistus ir pirmiausia paklausia, iš kur šie atvykę. Neišgirdę atsakymo ima spėlioti. Žodis „Lietuva“ dažniausiai jiems nieko nesako, bet nenorėdami išsiduoti jie ištaria: „A, iš Lietuvos“.

Žodis „Lithuania“ labiau girdėtas kurortiniuose miestuose, kur apsistoja pailsėti atvykstantys lietuviai, todėl vietos prekeiviai iš karto siūlo tai, ką mūsų tautiečiai dažniausiai perka – kaljanus, odines rankines, papuošalus.

„Jūs, kaip ir mes, nesate kapitalistai. Todėl specialiai jums yra šio rankų darbo kilimėlio kaina, ji daug mažesnė nei kitiems“, – dažniausiai taip vilioja pirkėjus smulkūs pardavėjai.

Ieškodami įvairiausių būdų, kaip prisivilioti į savo atviras krautuvėles turistus, kai kurie arabai prasimano pramogų. Dirstelėjus Hamameto medinos prekybininko pusėn, storulis arabas čiumpa už rankos ir dievagodamasis, kad yra vedęs ir laikosi žvalgytis į svetimas moteris draudžiančio Ramadano priesakų, deda ant galvos turistei baltą skarą, ant jos geltono metalo karūną bei velka žydrą siuvinėtą tautinį apdarą.

Kad būtų solidžiau, apdalija savo parduotuvės vizitinėmis kortelėmis.

„Kokia nuostabi arabų princesė blondinė“, – suploja rankomis patenkintas savo sumanymu hamametietis ir kviečia su kelionės draugais nusifotografuoti „gražiausioje medinos vietoje“.

Ta vieta, pasirodo, – ant stogo esanti terasa, į kurią patenkame pro palėpės duris. Iš tiesų po akinamai mėlynu dangumi atsiveria nuostabus vaizdas su netoliese esančios mečetės apvaliu bokštu, minaretu ir aplipusiais antenomis medinos stogeliais, po kojomis – pilnos žmonių senamiesčio gatvelės. Tačiau jau po kelių kadrų užsikerta fotoaparatas – išsikrovė baterija.

Šios fotosesijos netikėta pabaiga nenuliūdina, nes arabas, ūmai pamiršęs Korano priesakus, ima kažką tyliai murkti apie labai gerą seksą. Išeidami paklausiame jo vardo ir žadame atsiųsti nuotraukas internetu, kortelėje nurodytu adresu, tačiau iš jo veido galima suprasti, kad žodis „internetas“ jam reiškia arba turistės vardą, arba kažką kitą, ko jis nežino.

Kontrabanda padeda pragyventi

Traukiant vis giliau į Tuniso pietus, dingsta alyvmedžių giraitės, kaktusynai, prasideda pusdykumės, darosi karšta. Dviejų juostų kelias tuščias, horizontas atrodo neįsivaizduojamai toli. Vietomis tarp skurdžios, pasišiaušusios žolės kupstelių matyti besiganančios avys bei ožkos, aviganis šuo ar žmogus.

Pakelėje kas keli kilometrai stovi iš pajuodusių pagaliukų suręsti keturkampiai būstai, kai kurie apjuosti suplyšusia polietileno plėvele. Šalia jų ant kelkraščio sukrauti įvairios talpos bidonai ir kanistrai su skysčiu. Imame spėlioti, kad čia parduodamas deficitas – vanduo.

Turistų vadovė paaiškina, kad tai kontrabandinis benzinas. Tunisiečiai sugeba jo atsigabenti iš pietryčiuose esančios Libijos ir taip užsidirbti. Tik jiems žinomais keliais per Sacharos dykumą keliauja kontrabandos karavanai, kurių nespėja sukontroliuoti vietos valdžia.

Degalinėse benzinas vidutiniškai kainuoja apie 2 litus.

Kalvotuose smėlynuose lietuvių laukia netikėtumas: išsirausę smėlyje urvus juose gyvena žmonės. Čia laikas sustojęs.

Seniausi Tuniso gyventojai berberai miega pasitiesę kilimėlius ant plūktinės aslos, aptvertoje kiemo teritorijoje ganosi kupranugarių jaunikliai, avys, ožkos, asilai, lesinėja nedidelės vištos. Dvilinkai susilenkęs šeimininkas miniatiūrinėje virtuvėlėje ant mažos dujinės viryklės pastato baisiai aprūkusį aliumininį arbatinuką.

Kol lietuviai apžiūrinėja berberų miegamuosius, sandėliukus, alyvuogių spaudyklą, išverda tradicinė Tuniso mėtų arbata. Į jos sudėtį įeina ir žalioji arbata, kartais dar plikomi kedro ar migdolų riešutai. Tai populiariausias gėrimas Tuniso užeigose bei namuose.

Arabai yra imlūs, greitai įsimena žmones, mėgdžioja išgirstus žodžius net ir nežinodami, ką jie reiškia.

Prie oazės atvykusius turistus pasitikę vietos turgelio prekeiviai kaip įmanydami siūlo prekes, prašo lietuviškų suvenyrų, kaulija cigarečių. Vienam lietuviui suabejojus, ar gerti siūlomą arbatą iš purvino arbatinio, ir tarstelėjus „bizaliukas“, arabai netrukus jau kartojo: „Bizaliukas – vienas dinaras“.

„Taburetynuose“ verda apkalbos

Tikros mėtų arbatos su riešutais galima gauti maurų ar lauko kavinėse, vadinamuosiuose „taburetynuose“.

Į jas po vakarienės susirenka vyrai, namuose palikę tvarkytis savo žmonas. Dažniausiai jie šešis ar septynis vakarus per savaitę žiūri per televizorių savo mėgstamiausios sporto šakos – futbolo transliacijas ir nepaliaujamai plaka liežuviais.

Gandus ir apkalbas itin mėgstantys arabai nepraleidžia progos paliežuvauti ir apie turistus. Tik tuomet jie kalba ne prancūziškai, nors šią kalbą moka visi tunisiečiai, bet arabiškai.

Nusprendę vieną vakarą „taburetyne“ parūkyti kaljaną, devyni lietuviai pasijuto tarsi scenoje. Aplinkui sėdėję arabai atsisuko nuo televizoriaus į mūsų grupę, o į vakarą jų ėmė daugėti, net pristigo kėdžių.

Išeidami pastebėjome, jog abiejose gatvės pusėse šalia kavinės pristatyta daugybė automobilių. Kai kurie jų net prabangūs, tačiau, žvelgiant į vietos gyventojus, ne visada gali atskirti, kokiam socialiniam sluoksniui jie priklauso.

Lietuviams krito į akis tai, kad kavinėse vakarais nematyti nė vienos moters, o vyrai tiek daug kalba ne prie alaus bokalo, o gerdami tik mineralinį vandenį arba mėtų arbatą, rūkydami kaljaną.

Prekyba duona – po atviru dangumi

Daugybė tunisiečių važinėja senais klerkiančiais prancūziškais „Peugeot“ motoroleriais, senais automobiliais.

Smulkiajam verslui dažniausiai naudojami Tunise gaminami „Isuzu“ visureigiai sunkvežimiukai. Jais į turgavietes vežami melionai, pipirai, svogūnai bei kitos daržovės.

Lietuvius ypač stebino į miestelį iš fermos atvežami padėklai su kiaušiniais, sukrauti tiesiai į atvirą sunkvežimį po kaitria subtropikų saule. Šie produktai pardavinėjami toje pačioje patalpoje su gyvomis vištomis, kurias įsigiję arabai nešasi surištomis kojomis žemyn galva.

Šalia vieno garsiausių pasaulyje El Jemo amfiteatro esančioje aikštėje prisėdę išgerti šviežiai išspaustų apelsinų sulčių turistai stebėjo, kaip prekiaujama duona.

Čia pat gatvėje vyriškis ant šiukšlių dėžės užmetė lentą, ant jos užtiesė tamsų audeklą bei kaip malkas sukrovė ilgus prancūziškus batonus. Tuoj pat nutįso pirkėjų eilė, įsigytus batonus visi nešėsi pasikišę po pažastimi, be jokio įpakavimo ar maišelio.

Tozeur oazėje, Naftos miestelyje, labiau aplūžusį kioską primenančioje krautuvėlėje, paprašiau parduoti prancūziško jogurto. Paslaugus pardavėjas trilinkas nėrė į murziną šaldytuvo vitriną ir ištraukė indelį su prieš pusantro mėnesio pasibaigusiu galiojimo terminu. Kita dėžutė buvo kiek „šviežesnė“ ir jau nebegaliojo mėnesį.

Basi murzini vaikai gavę ledinuką nebepaleidžia turistų ir seka jiems iš paskos per visą miestelį. Visi kalba prancūziškai ir tikisi gauti dovanų ar pinigų.

Vieni meldžiasi, kiti paleistuvauja

Nors Tunisas laikomas viena liberaliausių islamo šalių, Ramadano metu šalyje neprekiaujama alkoholiu. Alaus ar vyno galima užsisakyti tik viešbučio restorane dviguba ar triguba kaina.

Prekybos centruose vyno skyriai skendi tamsoje ir neveikia, nors žiovaujantis pardavėjas sėdi savo darbo vietoje. Beveik visos parduotuvės tą mėnesį užsidaro jau po vidurdienio.

Tuniso pietuose ir vakaruose, prie pat Alžyro sienos, provincijos gyventojos slepia veidus po skaromis, moteris retai pamatysi einančias gatve.

Kas kita sostinėje Tunise ar kurortinėse, šalies šiaurinėje dalyje esančiose vietose. Už tai moterys dėkingos pirmajam savo prezidentui Habib Burgibai, dabar gulinčiam auksu ir krištolu tviskančiame mauzoliejuje. Jis suteikė dailiajai lyčiai daugiau teisių ir laisvių išleidęs žmoniškumo kodeksą.

Manoma, kad visą šventąjį mėnesį visų religinių reikalavimų laikosi 30 procentų apie 9 milijonus turinčio Tuniso gyventojų, kiti jų paiso tik iš dalies. Gatvėse lietuviams teko sutikti išsekusių, nuo pasninkavimo pajuodusiais paakiais vyrų ir moterų. Jų kaktose švietė mėlynės nuo dažnos maldos mušant galvą į žemę.

Jokių gidų nerekomenduotą objektą pačiame Sūso kurorto medinos pakraštyje vėlų vakarą aptikome pasiklydę klaidžiame senamiestyje. Ieškodami spinduliais miesto tamsą raižančio švyturio bokšto, pasukome į vieną siaurą gatvelę. Praėję pro apšiurusią policijos nuovadą, linksmai šnekučiuodamiesi pasukome kartoninės gatvės pertvaros link.

Prasmukę pro šią kliūtį iš karto suvokėme, jog čia prasideda prostitučių kvartalas su tarpduryje stovinčiomis pusnuogėmis įvairaus amžiaus moterimis.

Storulės ir lieknos, nėriniuotais pigiais apatiniais ar trumpomis suknelėmis vilkinčios prostitutės smalsiai žvelgė į kitataučius. Tamsoje besisukinėjantys jų suteneriai mielai sutiko mums parodyti išėjimą iš klaidaus kvartalo.

Bakterijas užmuša prieskoniais

Vandens stygius, dulkės, šiukšlės ir į gatvę pilamos paplavos gerokai šokiruoja turistus. Net ore tvyro specifinis Afrikos kvapas. Tačiau prieš penkis dešimtmečius iš Prancūzijos išpešę nepriklausomybę tunisiečiai turi begalę prancūziškų manierų ir taisyklių, kurios tik dar labiau paįvairina kontrastų kupiną jų gyvenimą.

Pavyzdžiui, visuose tualetuose nestinga balto popieriaus, o ant prausyklių slidinėja be muilinės padėti brangaus muilo gabalėliai. Aplinkai dezinfekuoti vietiniai visur beria chlorkalkes, todėl kai kuriose senamiesčių vietose tualeto ir restorano prieigose tvyro vienodi kvapai.

Indams plauti tunisiečiai naudoja kažkokius miltelius, o viešbučio restorano ar kavinės lauko terasa ir šaligatvis kas rytą plaunami putojančia priemone.

Tokios neįprastos sąlygos kartais erzina išrankesnius ir linkusius murmėti turistus, tačiau italai tiesiog dievina afrikietišką gyvenimą.

Matmatoje, kur Holivudo režisieriai nufilmavo garsiuosius „Žvaigždžių karų“ epizodus, italai sutinka gyventi buvusios filmavimo aikštelės viešbutyje beveik be patogumų, miegoti ant kietų gultų patiestų kilimėlių ir naudotis bendru tualetu bei prausykle keliems kambariams.

Šiame restorane pietavusiems lietuviams barmenas pasiūlė datulių degtinės bukhos, vietinio nestipraus alaus bei atnešė tradicinės charisos – smulkintų raudonųjų čili pipirų bei kitų prieskonių masės, sumaišytos su alyvuogių aliejumi.

Tunisiečiai nuo prancūziško batono gabalėlio padažymo į charisą pradeda visus valgius, esą taip užmušamos bakterijos, dezinfekuojamas skrandis. Vėliau į stalą atkeliavo salotos bei moliniai dubenys, sklidini kuskuso – tradicinės tunisiečių kvietinės košės su avienos, moliūgo, bulvių gabalėliais.

Kai kuriuose restoranuose pietums ir vakarienei siūloma „turistinė“ charisa kiek švelnesnė ir maišoma su majonezu ar kitais padažais.

Džara prieskonių turguje Gabėje įvairių kvapų ir formų prieskoniniai augalai pardavinėjami net pintinėmis, pilstomi į indelius, maišelius. Vieni turistai juos perka tikėdamiesi pasigaminti gurmaniškų patiekalų, kitiems patinka jų egzotiška išvaizda.

Prezidentas mėgsta prabangą

Senovės finikiečių garsiojo miesto Kartaginos archeologinė vietovė pribloškia romėniškų Antonijaus Pijaus termų didumu. Ant Viduržemio jūros kranto kadaise įkurto pirčių komplekso atkasta tik pusė, nes kita jų dalis patenka į dabartinio Tuniso prezidento Zine El Abidine Ben Ali valdas. Jos užtvertos milžiniška tvora, o bokšteliuose budintys sargybiniai akylai stebi turistus, kad šie neblyksėtų savo kameromis į tą pusę.

Nors prezidentas mieliau ilsisi ištaigingoje Hamameto viloje ir į Kartaginą atvyksta retai, prie rezidencijos vartų sargybiniai nestovi vietoje, o nuolat vaikšto.

Lietuviai juokauja, kad mūsų šalies vadovų abejotinai įsigytos vilos ir viešbučiai yra tik smulkmenos, palyginti su Tuniso vadovo įžūlumu pasistatyti vilą ant antikinių griuvėsių ir neleisti tęsti kasinėjimo darbų.

Pajūryje nėra ramybės

Atsidurti Afrikos žemyne ir iš arti pamatyti vietos gyventojų kultūrą, papročius, egzotišką gamtą galima po maždaug keturių valandų skrydžio užsakomuoju reisu iš Kauno tarptautinio Karmėlavos oro uosto.

Mažiausioje Šiaurės Afrikos valstybėlėje Tunise dabar ne pats karščiausias sezonas, nors oro temperatūra Sacharos dykumoje spalio mėnesį dar siekė 40 laipsnių.

Per patį Ramadano įkarštį pakliuvę į islamo šalį kai kurie europiečiai sutrinka: jiems tenka taikytis prie vietos gyvenimo ritmo, riboti pramogas, laikytis nustatytos tvarkos.

Dar Lietuvoje turistai įspėjami, jog vaikščioti apsirengus atviromis palaidinėmis bei šortais galima tik viešbučio teritorijoje, be to, Ramadano metu šiukštu nepatartina viešose vietose rūkyti, valgyti ir gerti.

Liberalesnė aplinka poilsiautojų pamėgtuose išvystytos turizmo industrijos kurortuose ant šiltos ir ramios Viduržemio jūros kranto. Čia vietos gyventojai įpratę matyti atvykėlius iš svetur. Smulkaus ir švelnaus smėlio paplūdimiuose arabai stengiasi kuo daugiau poilsiautojų prisivilioti į privačius viešbučių pliažus, paguldyti ant gultų po skėčiais ir iš to uždirbti.

Tačiau poilsis Tunise kitoks nei Europoje. Vos sudėjusį bluostą turistą tas pats prižiūrėtojas ima kutenti šiaudeliu, kalbinti. Jeigu sugebi juo atsikratyti, už kelių minučių pažadina vynuogių pardavėjas, paskui tau siūlo riešutų, skarų ir visko, ką galima įbrukti už pinigus.

Beveik 6 milijonus turistų per metus priimantys tunisiečiai puikiai supranta, jog karštą dieną užsienietės nenori vilkėti žemę siekiančios suknios bei ryšėti kelis kartus galvą juosiančios skaros, todėl paplūdimių prieigose susirenka smalsuolių, kurie laikydamiesi atstumo įkyriai stebi aplinką ir atvykusius kitokius žmones.

Vilma Kairienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.