Lietuvos žmonės raminami, esą Europą sukrėtę imigrantų smurto proveržiai mūsų šaliai kol kas negresia.
Specialistai guodžia, kad Lietuvoje gyvena palyginti mažai imigrantų, be to, tikina, esą integracijos procesai sutvarkyti taip, kad dėl savo gyvenimo sąlygų kitataučiai neturėtų skųstis.
Neturėtų skųstis bent jau integracijos programų metu. Tačiau joms pasibaigus, prieglobsčio mūsų šalyje pasiprašę pabėgėliai taip pat paliekami vieni grumtis už savo vietą po saule – netenka apgyvendinimo, pašalpų ir bet kokių socialinių garantijų.
Tokių privilegijų dar šį mėnesį uostamiestyje neteks trys čečėnų pabėgėlių šeimos.
Pasak Klaipėdos socialinės paramos centro vadovės Dianos Stankaitienės, lygių teisių su Lietuvos piliečiais nesudarymas ateityje imigrantų nepasitenkinimą gali išprovokuoti ir mūsų šalyje.
„Ubagų krašte” gyventi nenori
Prancūzijoje įsisiautėjus maištininkų išpuoliams pasirodžiusios prognozės, kad jie gali išplisti ir į kitas Europos šalis, Lietuvoje gąsdina nedaugelį. Visi mūsų pašnekovai tvirtino, kad Lietuvos situacija šiuo atžvilgiu yra visiškai kitokia nei Prancūzijos. Tačiau tam tikros grėsmės vis dėlto įžvelgiamos.
Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje vadovas Algimantas Dieninis sako, kad Lietuva kol kas nėra ta šalis, kurioje imigrantai labai geistų gyventi. Dauguma pabėgėlių čia gyventi nė nenori. Jiems Lietuva – per skurdi. „Pas jus gi ubagų kraštas!” – tokias replikas Pabėgėlių priėmimo centro darbuotojai girdėjo ne kartą.
A. Dieninio nuomone, po įvykių Prancūzijoje šiek tiek pasikeis šių žmonių suvokimas apie išsvajotąją Europą. „Tai turėjo įvaryti baimės dėl ateities. Jie įsivaizdavo, kad galės laisvai gyventi, nedirbti, bet iš tikrųjų juk taip nėra. Galų gale reikia suvokti, kad niekur nieko už dyką jie negaus”, – teigia A. Dieninis.
Kadangi Lietuvoje gyventi nenori, didelių pastangų integruojantis šie pabėgėliai taip pat nededa, – tęsė A. Dieninis. Jie nenori mokytis lietuvių kalbos, pažinti mūsų šalies papročių, kultūros.
„Kad musulmonai taptų krikščionimis, man dar neteko girdėti, tačiau istorijos, kai lietuvaitės išteka už arabų ir gyvena laikydamosis musulmoniškų tradicijų, jau ne naujiena. Jie labai gerbia savo religiją, bet ne visada nori gerbti mūsų papročius ir tradicijas”, – sako Pabėgėlių priėmimo centro vadovas.
Šiuo metu šiame centre laikinas prieglobstis yra suteiktas 46 pabėgėliams. Prieš kelerius metus šis skaičius buvo gerokai didesnis. A. Dieninis pastebi, kad kai jų daug, situacija centre pasikeičia.
„Kai pabėgėlių būdavo trys šimtai, jų valdymas jau sukeldavo problemų, – pripažįsta vadovas. – Jie vienijasi, patys ima jaustis tvirčiau, pradeda daugiau reikalauti. Tad, manau, kad didesnės problemos Lietuvai negresia tol, kol imigrantų srautai nėra dideli. Tačiau kas bus tada, kai imigrantai vis dėlto plūstelės į Lietuvą mums pritrūkus darbo jėgos? Jie atvyks oficialiai, su darbo vizomis, tačiau integracijos problemos bus tos pačios.”
Pasak A. Dieninio, Pabėgėlių priėmimo centras – ne viešbutis, tačiau gyvenimo sąlygos imigrantams čia sudarytos gana geros.
Migracijos departamento duomenimis, per šių metų 9 mėnesius gauti 335 prašymai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (per tą patį praėjusių metų laikotarpį – 401). Daugiausia prašymų pateikė Rusijos Federacijos (285) bei Afganistano (17) piliečiai. Pabėgėlio statusas suteiktas 4 užsieniečiams, papildoma apsauga – 268 užsieniečiams, iš jų 235 – Rusijos Federacijos piliečiai.
Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 32 613 užsieniečių, turėjusių leidimus nuolat ar laikinai gyventi šalyje (įskaitant asmenis be pilietybės). Trečiųjų valstybių piliečiai sudarė 69,4 proc. visų šalyje gyvenančių užsieniečių.
Prieš smurtą
Klaipėdoje metus gyvenanti čečėnė Lidija, su vyru Rašidu auginanti keturias atžalas, Prancūzijos smurtautojus smerkia.
„Atvirai jums pasakysiu – nesuprantu, kas vyksta. Gal tie žmonės nerado būdų būti išgirsti? Bet juk yra daugybė kitų kelių. Mūsų tautos žmonės yra labai taikūs. Bet koks smurtas mums yra nepriimtinas”, – kalbėjo 45-erių moteris, glėbyje sūpuodama mažiausiąją dukrytę – metų ir trijų mėnesių Džuljetą. „Ji jau lietuvė, gimė Lietuvoje”, – nusišypso motina. Kiti vaikai – trijų su puse, aštuonerių ir dešimties metų – buvo darželyje ir mokykloje, o vyras – darbe.
Ši šeima – ne iš tų, kurios savo ateities Lietuvoje neįsivaizduoja. Lidija ir Rašidas džiaugiasi gyvendami būtent čia.
„Kai pasitraukiau iš Čečėnijos – iš pradžių iškeliavau su vaikais viena, vyras atvyko po kelių mėnesių – žinojau, kad norėčiau gyventi Lietuvoje. Tai posovietinė šalis ir man atrodo, kad turime nemažai bendro”, – svarstė Lidija.
Į Lietuvą ši šeima atvyko iš Grozno. Anot Lidijos, kad ir kaip sunku buvo išvažiuoti iš tėvynės, gyvenimas ten tapo išties nebepakeliamas.
„Trys mano broliai per vieną naktį žuvo, visiškai nekaltai, jie net nekariavo… Kiek karo metu netekome giminaičių, net nebesuskaičiuotume. Mažasis sūnus, kai pamačiusi danguje lėktuvą puldavau bėgti, sakydavo: „Nereikia bėgti, mama, šis lėktuvas neturi raketų”. Jis jau atskirdavo, ko reikia saugotis, o ko – ne. Išvykome ne dėl savęs, o dėl vaikų”, – pasakojo moteris.
Grozne šeima paliko nemažai turto: nuosavą namą ir du butus. Tiesa, karo metu būstas buvo apgriautas. Abu sutuoktiniai turi aukštąjį išsilavinimą ir Grozne dirbo prestižinius darbus. „Aš pastaruosius septynerius metus Užsienio reikalų ministerijoje dirbau vyriausia buhaltere, vyras dėstė aukštojoje mokykloje. Dabar čia, Klaipėdoje, aš dirbu valytoja, o mano vyras – montuotoju. Gerai, kad mūsų vyrai tikrai daug darbų moka – turbūt nėra dalyko, kurio daryti negalėtų… Ką padarysi – toks gyvenimas. Atsidūrėme tokioje padėtyje ir jau su tuo susitaikėme”, – kalbėjo pašnekovė.
Šiuo metu ši čečėnų šeima, kaip ir kitos, dalyvaujančios valstybinėje integracijos programoje, gyvena išnuomotame bute, už kurio nuomą bei komunalines paslaugas nereikia mokėti. Taip pat mokama pašalpa – 139,5 lito asmeniui. „Kadangi mūsų integracija eina į pabaigą, pašalpą gaunu aš ir vaikai, o vyras – ne. Mes patenkinti, nieko daugiau nereikalaujame. Ir kaip galėtume reikalauti, jei matome, kad ir jūsų žmonės taip sunkiai verčiasi? Aš perku dėvėtus drabužius, nemažai lietuvių – taip pat. Tai, manau, parodo, kad ir jiems pragyventi nelengva. Pykti dėl ko nors ant Lietuvos būtų nuodėmė, nes žmonės čia mums labai geri”, – sakė Lidija.
Moteris žino, kad jų integracijos laikui pasibaigus, iš šio buto teks išsikraustyti. Lidija sako, kad jai baugu pagalvoti, kas būtų, jei tai nutiktų dabar. Kol kas šeima dar nespėjo atsistoti ant kojų, tačiau tiki, kad tai padaryti tikrai pavyks.
„Norime kurti savo gyvenimą Lietuvoje, kad mūsų vaikai čia įgytų išsilavinimą. Bet mirti norėtųsi tėvynėje”, – atviravo čečėnė.
Sąlygos nelygios
Klaipėdos socialinės paramos centro vadovė D. Stankaitienė sako, kad šiuo metu mieste gyvena apie penkiasdešimtį čečėnų, dalyvaujančių integracijos programoje. Dešimt šeimų, auginančių po du, tris ar keturis vaikus, bei du vieniši asmenys. Anot D. Stankaitienės, kaip galima greičiau norėtų atvykti dar viena šeima ir miestas galėtų ją priimti, tačiau reikia atitinkamo Savivaldybės tarybos sprendimo.
Vieneri metai, skirti imigrantų integracijai, D. Stankaitienės nuomone, yra per trumpas laikotarpis. Tiesa, šį laiką dar galima pratęsti ir matydami, kad tai būtina, centro darbuotojai deda pastangas tai padaryti. Prieglobsčio pasiprašiusių pabėgėlių integracijos projektui gavus paramą iš Europos Sąjungos, viena čečėnų šeima uostamiestyje gyvena jau beveik trejus metus.
Be to, dar vieną trūkumą įvardija D. Stankaitienė, nėra finansinių galimybių pabėgėliams mokytis specialybės ar persikvalifikuoti. Tam neturima lėšų.
„Tačiau apskritai integracija vykdoma pakankamai neblogai, žmonės tikrai neskriaudžiami”, – sakė centro vadovė.
Pasibaigus integracijos laikui, parama pabėgėliams nutraukiama. Šie žmonės praranda teisę į visas socialines garantijas.
„Atrodytų, per integracijos laiką žmonės turėjo spėti susitvarkyti gyvenimą, susirasti darbą, iš kurio galėtų gyventi. Gerai, jei darbas yra, bet ką daryti, jei jo rasti nepavyksta? Tik po penkerių metų, pragyventų Lietuvoje, pabėgėliai gali prašyti suteikti leidimą nuolat gyventi šalyje ir tik tada gali pretenduoti į socialines garantijas, kurias gauna mūsų piliečiai”, – konstatavo D. Stankaitienė.
Jos manymu, taip būti neturėtų, – imigrantams, kaip ir Lietuvos piliečiams, turėtų būti sudarytos vienodos galimybės.
„Dar vienas skirtumas – mūsų moterys „vaiko pinigus”, 50 litų, gauna iki vaikui sukanka septyneri metai, o imigrantės motinos – tik iki vaikui sukanka treji metai”, – pridūrė D. Stankaitienė.
Ji neatmeta galimybės, kad nelygios teisės ateityje gali išprovokuoti konfliktus ir Lietuvoje. Imigrantų, anot vadovės, daugės, nes ekonominė padėtis šalyje gerėja.
Lapkričio pabaigoje be valstybės paramos gresia likti dviem mažamečius vaikus auginančioms čečėnų šeimoms bei vienam nesusituokusiam, tačiau su lietuvaite jau mažylį auginančiam jaunam vyrui.
„Kreipėmės, kad tris atžalas auginančiai šeimai integracijos laikas būtų dar pratęstas, turime tokios vilties. Darome viską, kad šiems žmonėms padėtume”, – teigė D. Stankaitienė.
Pasak socialinės darbuotojos Viktorijos Perederij, dauguma Klaipėdoje gyvenančių čečėnų nedykaduoniauja, turi darbus ir stengiasi kabintis į gyvenimą. „Surasti jiems butus būna labai sunku, nes klaipėdiečiai griežtai priešinasi, čečėnų nenori. Tačiau tik tol, kol jų nebūna matę. Vėliau žmonės savo nuomonę paprastai pakeičia, – pastebi V. Perederij. – Nepasakyčiau, kad čečėnai agresyvūs, linkę konfliktuoti.”
Globos niekada nebus per daug
Tačiau Lietuvos laisvosios rinkos instituto eksperto Remigijaus Šimašiaus įsitikinimu, Lietuva neturėtų paklusti augančiam imigrantų reikalavimui suteikti geresnes gyvenimo sąlygas, nes Prancūzijos patirtis jau parodė, jog tokia praktika yra ydinga.
Anot eksperto, integracijos priemonės turi būti naudojamos labai saikingai – „gimdydama” išlaikytinius valstybė sau tik kenks. R. Šimašiaus nuomone, bandydamos imigrantus priverstinai integruoti į visuomenę, šalys daro didelę klaidą ir galiausiai sutrukdo tikrai integracijai.
„Imigrantai ir kiti neįsilieję į ekonominius santykius žmonės, kuriems Prancūzijos Vyriausybė ir dabar nusprendė padidinti valstybės finansuojamų vietų skaičių ir pastatyti dar daugiau socialinio būsto, pripratinami prie minties, kad jų gerove turi rūpintis kas kitas, bet ne jie patys, – sakė R. Šimašius. – Ir jei Lietuva rinksis tokį kelią, turėtų žinoti, kad jos rūpestis visada bus per mažas. Valstybės globos niekada nebus per daug, todėl reikia galvoti ne apie tai, kaip šią globą padidinti iki „reikalingo” lygio, o apie tai, kaip atsisakyti gerovę kuriančių piliečių skurdinimo vardan skurdo subsidijavimo. Ar Lietuvai ateityje neatsitiks taip, kaip Prancūzijai, priklauso tik nuo jos politikos. Įvykiai Prancūzijoje susiję ne tiek su imigracija, kiek su socialiniu valstybės modeliu.”
Kol užsieniečiai taip neplūsta į Lietuvą, sako europarlamentaras Aloyzas Sakalas, tol galime būti ramūs. Tačiau jei Europos Sąjungos (ES) nare taptų musulmoniškoji Turkija, pasak profesoriaus, padėtis gali stipriai komplikuotis.
„Jei Turkija bus priima į ES, turkai galės laisvai, be vizų, važinėti po visas šalis. Jie neaplenks ir Lietuvos”, – konstatuoja A. Sakalas, kategoriškai nepritariantis Turkijos narystei Europos bendrijoje.
Kalbėdamas apie imigrantų smurto proveržius Prancūzijoje bei kitose šalyse, A. Sakalas pabrėžė, kad žmones imtis tokių veiksmų skatina pirmiausia jų ideologija.
„Tam tikros musulmonų dalies ideologija propaguoja smurtą. Manau, integracijos dalykai čia niekuo dėti”, – teigė europarlamentaras.
Giedrė Petkevičiūtė