Džudė Foster – kino ikona. Dviejų „Oskarų” laureatė pastaruoju metu filmuojasi itin retai. Pirmenybę teikia trileriams. Todėl po „Panikos kambario” jai „Skrydžio planas” – tarsi tęsinys. Turėdami tokio kalibro aktorę filmavimo aikštelėje, galite jos baimingai smalsiomis akimis užglaistyti gilias scenarijaus duobes. Trileriuose Foster vaidinti beveik nereikia. Be pastangų ji perteikia viską, ką tik panorėsite. Tikriausiai per pertraukas tarp savo scenų filmavimo ji dar kokį kryžiažodį pasprendžia ar su statistais apie orą pašneka. Nors gyvenime Džudė ne iš šnekiųjų…
„Skrydžio planas” – lauktas pasaulio kinuose filmas. Lauktas pirmiausia dėl Foster sugrįžimo pagrindiniame vaidmenyje. Nes režisierių Robertą Švenkę geriau pažįsta tik vokiečiai. Jo maniakinis trileris „Tatuiruotė” susišlavė nemažai publikos ir net kino kritikų simpatijų. Kadangi Foster antrojo „Oskaro” nusipelnė už „Avinėlių tylėjimą”, su šį žanrą išbandžiusiu režisieriumi jiedu – ideali „trileritikų” pora.
Pats „Skrydžio planas” – normalus trileris, pasirodęs itin palankiu žiūrovų karštai reakcijai metu. Kaip tik lėktuvų kritimo bumo metu. Dar neatšalus rugsėjo 11-osios tragedijos pėdsakams. Žemiečiams vis stipriau sergant skrydžių paranoja. Ir niekada neišgyjant nuo klaustrofobijos. Filmas pasiruošęs brūkštelėti per visas žmogiškąsias baimes.
Pradžia – daug žadanti, vidurys – įtempiantis nervus. Beskrendant Foster herojei dingo dukrelė. Natūraliai išnyko. Išgaravo. Vargšė moteris blaškosi iki išprotėjimo. Įtikinėja ekipažą ir keleivius, kad duktė iš tikrųjų skrido kartu. Deja, kiti kitokios nuomonės. Nebuvo mergaitės, ir tiek. Kyla panika. Kažkas meluoja arba motina kvanktelėjo. Aišku, ji nekvanktelėjo ir ieškos dukrelės visomis įmanomomis priemonėmis.
Roberto Švenkės filmas sukurpimu nedaug skiriasi nuo kultinio režisieriaus Deivydo Finčerio nekultinio „Panikos kambario”. Keturiasdešimt minučių esi prikaustytas, bijai kvėptelėti. Paskui pusvalandį diržai kiek atsiveržia, bet vis tiek kamuoja smalsumas. Tačiau pabaigos pusvalandis gerokai nuvilia. Ne dėl logikos griovių, bet dėl per paprastos… logikos. Nepalyginamai šiurpiau užrištomis akimis klaidžioti po tankų mišką, nei su kompasu kryptingai judėti prie nuspėjamo finišo. Kai kebli situacija patogiai „išsiriša”, jautiesi nepatogiai dėl savo toli siekiančių spėlionių. „Skrydžio planas” tikrai ne „Kaimas” su tikrai neįtikėtinu siužeto posūkiu. Todėl – tik mažas vairolazdės suktelėjimas.
Tiesa, galima kartotis ir kartotis – Džudė Foster yra tokio stambaus kalibro aktorė, kad į ją jokio scenarijaus neužgesinsi. Ji liepsnoja savaiminiu vidiniu charizmos degimu. O prieš „Skrydžio planą” „Naktinio reiso” scenarijus vyniojasi kaip šedevras…
Pabaigai – įdomus faktas. Tinkamai trilerio skrydyje Džudei asistavę aktoriai Šonas Bynas ir Piteris Sarsgardas realybėje nė už ką neišdrįstų kur nors keliauti… lėktuvu. Štai jums ir didysis apgavikas – kinas. Netgi su skylėtu scenarijumi. Ir dar – įdomu, kad mažos mergaitės vaidmenyje šįsyk ne trilerių kūrėjų dievinama Dakota Faning iš „Pasaulių karo”. Tikėkimės, kad kada nors sulauksime unikalaus jų dueto su Džude Foster.
Aivaras Dočkus