Prieš 30 metų sovietų karininkas Baltijos laivyne griebėsi akcijos, kuria siekė nuversti Sovietų Sąjungos vadovybę
Rusijos žiniasklaida kukliai paminėjo 30-ąsias metines, kai 1975-ųjų naktį į lapkričio 10-ąją karo laive – minininke „Storoževoj” prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo vado pavaduotojas politiniams reikalams trečiojo rango kapitonas Valerijus Sablinas. Jis siekė nuversti nusenusią SSRS vadovybę, kuri esą tik dangstėsi marksizmu ir nenorėjo jokių permainų.
V.Sablino sukilimas baigėsi tragiškai, 1976 metų liepos 13-ąją jis buvo nuteistas mirti, nuosprendis įvykdytas po dviejų mėnesių.
Kapitoną užrakino
Šiam istoriniam įvykiui, kurį Sovietų Sąjungai nuo pasaulio ilgai pavyko nuslėpti, didelę publikaciją paskyrė interneto svetainė „NEWS.ru.com”.
1975 metų rudens pradžioje Rygoje, kur buvo SSRS Baltijos laivyno štabas, V.Sablinas apie savo ketinimus papasakojo geriausiems draugams, tarnavusiems laive „Storoževoj”. Bičiuliai jo sumanymui pritarė.
Maištingi karininkai manė, kad geriausia diena sukilimui surengti bus pirmosios dienos po lapkričio 7-osios, kuri Sovietų Sąjungoje buvo pagrindinė valstybinė šventė.
Sukilimas prasidėjo tuo, kad V.Sablinas su draugais suėmė „Storoževoj” vadą Anatolijų Poturniną ir jį užrakino vienoje kajučių. Po to jis vienminčiams pasakė jaudinančią kalbą, kurios esmė buvo tokia: Sovietų Sąjungos vadovybė turi būti pakeista.
V.Sablino mintims didžioji įgulos dalis pritarė. Tačiau per sumaištį nedideliu kateriu iš laivo pabėgo borto mechanikas su keliais jūreiviais, nepritarusiais sukilimui.
Bėgliai pranešė, kas įvyko minininke. Anot „NEWS.ru.com”, „vidurnaktį iš lovos prikeltas Leonidas Brežnevas įsakė maištininkus sutramdyti bet kokia kaina – jeigu reikės, laivą su visa įgula galima ir nuskandinti”.
Savo vadovybei sukilėlių vadovas per radiją aiškino: „Mūsų veiksmai yra grynai politinio pobūdžio, tai nėra tėvynės išdavimas. Mes siekiame permainų, be kurių mūsų tėvynė žlugs”.
Savo veiksmus V.Sablinas vadino „nauja socialistine revoliucija”.
Kursas – į Leningradą
Sovietų vadovybė labiausiai bijojo, kad sukilėliai nenuplauktų į Švediją ir ten nepasiprašytų politinio prieglobsčio.
Tačiau plaukti į Vakarus V.Sablinas nė neketino. Jis norėjo pasiekti Leningradą, prisišvartuoti prie bolševikų revoliucijos simbolio – laivo „Aurora” ir ten paskelbti savo politinį pareiškimą, kuriame ketino paraginti Sovietų Sąjungoje surengti visuotinę revoliuciją. Jos tikslas – socializmas su žmogiškuoju veidu.
„NEWS.ru.com” V.Sabliną vadina Don Kichotu ir „dideliu idealistu”. Pasak interneto svetainės, „jis, kaip politinis darbuotojas ir kaip idėjinis komunistas, atidžiai studijavęs Markso ir Lenino raštus, padarė išvadą, kad sovietų vadovybė yra išdavusi idealus ir tik dangstosi garbingais vardais”.
V.Sablinas labiausiai piktinosi kompartijos biurokratų privilegijomis, žodžio laisvės gniaužimu.
Atakavo karo aviacija
Maištingąjį minininką tuoj pat pradėjo vytis devyni laivai, kurių deniuose buvo jūrų pėstininkų, turėjusių šturmuoti „Storoževoj”.
Kai laivą Baltijos jūroje atakavo karo aviacija ir pirmosios bombos sprogo visai arti, sukilėlių kovinė dvasia išsikvėpė. Dalis vadovo vienminčių nuo jo nusigręžė ir paskubomis išlaisvino vadą Putorniną, kuris nedelsdamas peršovė V.Sabinui koją ir vėl perėmė laivo kontrolę.
Sukilimo organizatorius ir dalyviai atsidūrė karo tribunole. Per teismą visi įgulos nariai, išskyrus jūreivį Aleksandrą Šeiną, sukilimo idealų išsižadėjo ir visą kaltę suvertė V.Sablinui, kuris tariamai juos apmulkino ir suklaidino.
Tribunolas V.Sablinui skyrė mirties bausmę sušaudant. Nuosprendis buvo įvykdytas po dviejų mėnesių. Jūreivis A.Šeinas nuteistas laisvės atėmimu 8 metams.
Sukilimas Baltijos jūroje buvo paskelbtas SSRS valstybės paslaptimi.
Leonas Žalys