Šiandienos perspektyvos jaunam verslui

Lietuvoje paskutiniu metu jau tapo įprasta skųstis nepakankamomis galimybėmis kurti ir plėtoti verslą. Galima aklai tikėti tokių teiginių teisingumu ir nieko nedaryti, galima tikėti ir ieškoti argumentų jam pagrįsti, galima sutikti ir nepaisant to ieškoti galimybių realizuoti verslo idėjas.

Gana stereotipiniai paprastai ir siūlomi problemos sprendimo būdai: mokesčių lengvatos, ES struktūrinių fondų parama ir pan. Aišku, paskutiniu metu „madinga” kalbėti ir apie kitokius sprendimus – verslumo skatinimą, žiniomis grįstos ekonomikos kūrimą, inovacijas ir panašius dalykus. Kiek visa tai mada, o kiek iš tikrųjų sprendimas, nesiryžčiau diskutuoti. Esu linkęs palaikyti tuos, kurie supranta ir vertina tai ne kaip mada, o kaip vieną iš sveikintinų būdų suaktyvinti verslą. Nesvarbu, ar kalbame apie Lietuvą, ar apie ES, ar dar plačiau.

Naujos įmonės, jaunas verslas, jaunų žmonių kuriamas verslas – vadinti galima visaip, bet svarbiausia turinys. Manau, kad čia, kaip ir daugumoje kitų sričių svarbu ne kiekis, o kokybė. Net ir tie, kurie siūlo ir palaiko „tradicinius” verslo skatinimo būdus (pavyzdžiui, mokesčių lengvatas), manau sutiks, kad beatodairiškai skatinti bet kokį verslą nėra išeitis. Be abejo, mikro lygmenyje toks teiginys gali skambėti pražūtingai, nes, pavyzdžiui, mokesčių lengvata autoservisų kūrimui Vilniuje laikantis šio požiūrio nebūtų labai prasminga. Tokių verslų jau yra pakankamai, be to, jų sukuriama pridėtinė vertė nėra tokia didelė, kokią galėtų sukurti inovatyvesni verslai. Aišku, egzistuoja ir kitas požiūris – bet koks naujas verslas yra naujos darbo vietos, todėl galima būtų nesukti galvos, kokį verslą skatinti. Makro lygmenyje tokios „verslo kokybės” vertinimas yra vienas iš aktualesnių klausimų, jei ne pats aktualiausias. Valstybei turi rūpėti, kokios įmonės jie bus kuriamos, kokie verslai kurs valstybės BVP. „Kokybiškų” (inovatyvių, kuriančių didelę pridėtinė vertę) verslų skatinimas, norėtųsi, kad būtų vienu iš valstybės prioritetų. Čia galima pateisinti ir mokesčių lengvatas, kadangi toks verslas iš principo yra susijęs su didesne rizika.

Nepalaikau tų, kurie vienareikšmiškai reikalauja lengvatų. Manau, kad verslo kūrimas ir jo perspektyvos daug priklauso nuo požiūrio, verslumo tradicijų ir to, ko mes esame mokomi.

Jauni žmonės Lietuvoje greičiausiai nekuria verslo ne todėl, kad nepalanki teisinė bazė, o todėl, kad Lietuvoje įsigalėjus nuomonė, jog neįmanoma pradėti verslo ir išsilaikyti rinkoje be lengvatų. Taigi, daug ką lemia požiūris ir išankstinė nuostata. Kur slypi tokio požiūrio priežastys ir kaip jį keisti? Manau atsakymų reikia ieškoti tradicijose ir švietimo sistemoje, mokymo turinyje.

Jau senai verslininkai yra išsakę problemą, kad aukštosiose mokyklose ruošiami vadybos, verslo administravimo, finansų specialistai yra tik universitetinė „štampuotė”. Studentai mokomi vadybos, administravimo, bet nemokomi verslumo, neskatinami atlikti praktiką arba praktika suprantama tik kaip formalumas, kurio reikalauja universitetas ir nei studentui, nei universitetui neįdomu, ką realiai tas studentas praktikos metu veikė. Per mažai skatinamas kūrybiškumas, domėjimasis praktiškai veikiančiais verslo valdymo modeliais. Jaunimas ruošiamas būti samdiniais, orientuotais į darbo vietą suteikiamą už diplomą. Todėl neturėtų stebinti apklausų rezultatai, rodantys, kad tik nedidelę dalis universitetų absolventų galvoja apie savo verslą.

Formuoti jaunų žmonių požiūrį į verslą, mokyti verslumo reikia pradėti jau mokykloje ir tęsti universitete, sudarant galimybę studentams patikrinti savo idėjas praktikoje, pritaikyti ir susieti teorines žinias su realiais verslo poreikiais ir procesais. Čia atsiranda būtinybė kalbėti apie mokslo ir verslo partnerystę, verslo inkubatorius, mokslo ir technologijų parkus – instrumentus, kurie leistų jauniems žmonėms įgyti drąsos pradėti savarankišką verslą arba „užauginti” savo verslo idėją, kad ji galėtų be jokios papildomos paramos ir lengvatų funkcionuoti realioje rinkoje ir rasti savo niša, kuri garantuotų išlikimą negailestingoje konkurencinėje kovoje.

Taigi, be mokslo ir verslo partnerystės, be galimybės subrandinti ir patikrinti savo idėją inkubatoriuje ar panašioje „vietoje” verslumo mokymas yra sunkiai įsivaizduojamas. Valstybė turėtų prisiimti atsakomybę ir kelti sau tikslą sukurti instrumentus, skatinančius tokia partnerystę, klasterių kūrimą, kuriuose savo nišą rastų ir jaunas, ir „senas” verslas, ir didelės, ir mažos įmonės, ir inovatyvūs verslai, ir tradiciniai verslo modeliai. Klasteriai svarbūs ir dėl kitos problemos. Nauji verslai reiškia papildomą konkurenciją „seniems” verslams. Šiuo metu tiek mokslininkai, tiek verslo praktikai pripažįsta, kad geriausia konkuruoti kooperuojantis, išryškinant savo konkurencinius pranašumus ir darant tai, ką gali daryti geriausiai.

Net jei sutiktume su požiūriu, kad Lietuva ir nėra pati šilčiausia terpė augti jauniems verslininkams, dirbantiems sau, o ne kažkam kitam, jaunųjų verslo savininkų vis tik yra ir jų daugėja. Manau, kad tie verslininkai, kurie sugeba išsikovoti vietą rinkoje sudėtingesnėmis sąlygomis, yra savotiškai užgrūdinami ir jų šansai išlikti (t.y. surasti reikalingus sprendimus) rinkoje yra didesni.

Galų gale, net jei sutiksime, kad gera idėja įsitvirtins rinkoje ir be lengvatų, bet kokios idėjos startui reikalingos pradinės investicijos. Pradinio kapitalo stoka Lietuvoje dar gali būti įvardijama kaip problema verslui pradėti, nors čia kaip ir kitose pasaulio šalyse jau kalbama, kad pinigų yra daug, ir jie nėra brangūs, be to, atsiranda ir vis daugiau norinčiųjų investuoti. Visa tai leidžia prognozuoti, kad finansavimas neturėtų būti kliūtimi startuoti jauniems verslininkams. Svarbu surasti mechanizmus, kaip padaryti kapitalą prieinamą tiems, kurie turi gerų idėjų, bet negali jų realizuoti, nes neturi pinigų. Mechanizmai gali būti įvairūs: rizikos kapitalo fondai, paskolos su valstybės garantija ir pan. Jauniems žmonėms atrodo per daug rizikinga imti paskolą savo verslui kurti ir užstatyti, pavyzdžiui, tėvų butą. Galų gale ne kiekvienas ir turi tokią galimybę. Paskolos su valstybės garantija, paskolos be palūkanų ar kitos lengvatos skolinantis galėtų būti pakankama parama besikuriančiam verslui ir be mokesčių lengvatų, kurios valdžios atstovams visų pirma asocijuojasi su biudžeto problemomis. Svarbu visiems sudaryti vienodas sąlygas, galų gale valstybės pagalba neturi iškreipti konkurencijos rinkoje.

Užsienio praktika ir apklausos rodo, kad sukurtos sąlygos gauti lėšų verslo pradžiai, supaprastintos įmonių steigimo ar bankroto procedūros leidžia drąsiau imtis verslo ir tuo neverta abejoti. Kitas klausimas kiek tų besidominčių galimybėmis kurti verslą ir realiai suvokiančių kliūtis yra ir kiek tokių žmonių valstybė nori turėti. Manau, kad nereikia drastiškų reformų, reikia vieno kito teisingo sprendimo valstybės lygmenyje, pokyčių mokymo turinyje ir nereikės ilgai laukti besikeičiančio jaunų žmonių požiūrio į savo verslo steigimą rezultatų.

Erikas Viršilas,

Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos tarybos narys