Martyną Švėgždą fon Bekkerį (von Bekker) muzikologai vadina neabejotinu smuiko virtuozu. Lietuvos muzikos aristokrato talentu ir atlikimo technikos precizika, užkariavusia Baltijos, Skandinavijos šalių, Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Rusijos muzikos gurmanus, turėjo progos pasimėgauti ir uostamiesčio publika.
Prieš savaitę M. Švėgžda fon Bekkeris koncertavo drauge kitu virtuozu smuikininku Vilhelmu Čepinskiu ir jo suburtu orkestru „Camerata Klaipėda” Klaipėdos koncertų salėje.
Laiką trumpam interviu M. Švėgžda fon Bekkeris paskyrė po koncerto. Beveik viso pokalbio metu smuikininkas maloniai šypsojosi – neslėpė džiaugsmo ir euforijos dėl pavykusio koncerto.
Pirmieji jūsų muzikos mokytojai buvo močiutė smuikininkė Emilija Strazdaitė-Bekkerienė ir senelis dirigentas Povilas Bekkeris. Kokias jų pamokas iki šiol prisimenate ir vadovaujatės?
Daug jų pamokų atsimenu, visų neišpasakosi, bet viena – man ypač patinka, ja nuolat vadovaujuosi. Senelis sakydavo: „Kai eini į repeticiją daryk tai, ką tau sako profesorius. Kai eini į sceną – daryk ką nori”.
Viename savo interviu, prisiminęs vaikystę, sakėte, jog pirmą kartą paėmęs smuiką į rankas jautėtės taip lyg laikytumėte visą pasaulį. Dabar jaučiate tą patį?
Šiandien nejaučiu, kad laikyčiau pasaulį, tačiau jaučiu didžiulį malonumą bendrauti su pasauliu per smuiko muziką.
Kaip jums atrodo, kada atsiranda ir nuo ko priklauso kontaktas su publika?
Jaučiu, kaip žmonės kažkuriuo momentu per koncertą atsipalaiduoja, sulaiko kvėpavimą. Atsiranda dvasinis ryšys. Aš nežinau, kaip tai paaiškinti, bet man tai – akivaizdu.
Uostamiesčio publika jau šiek tiek susipažino su Martynu Švėgžda fon Bekkeriu-smuikininku, tačiau ne ką žino apie Martyną-žmogų. Kaip pats apibūdintumėte save?
Oi, nežinau… Tikrai nežinau. Iš šalies gal geriau matyti.
Ar garsus smuikininkas turi poilsio dienų? Ką tuomet veikia?
Poilsio diena vadinu tą, kai galiu išjungti mobilų telefoną ir visus kitus ryšius su pasauliu ir daryti ką noriu.
Ir ką tada darote?
Šito nesakysiu. Tai mano privatus gyvenimas.
Viename interviu teigėte, jog žmogus pasirinkęs muziko kelią niekada nebus iki galo laimingas. Kodėl?
Nežinau, ar esu taip sakęs. Buvimas su muzika jau yra laimė. Tačiau, siedamas gyvenimą su muzika niekada nebūsi patenkintas iki galo. Visada tave persekios troškimas groti geriau.
O kas jums yra laimė?
Laimė – tai ramybė. Su muzika ir be jos.
Penkioliką skynėte laurus Vakarų koncertų salėse ir tobulinotės tenykštėse konservatorijose. Trečius metus gyvenate Lietuvoje. Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbate įvairių muzikinių konkursų žiuri komisijose ir meistriškumo kursuose. Ar nejaučiate, jog gyvendamas tėvynėje neišnaudojate visų savo solinių galimybių?
Taip. Per daug užsisėdėjau Lietuvoje. Manau, kad jau atėjo laikas pakrutėti.
M. Švėgžda fon Bekkeris
Apie smuiką: „Smuikas turi būti kaip balsas, kažkas labai patrauklaus ir malonaus, o ne kažkoks zirzėjimas, kniaukimas, draskymas…”
Apie mokytoją ir mokinį: „Tai du žmonės, kurie su meile, ištikimybe ir pagarba stengiasi perimti ir perteikti tai, į ką yra gilinamasi, stengiasi dalytis žiniomis. Mokytojas ir mokinys – tai dalijimasis pasaulio pažinimu, bendras ieškojimas, – tai nuostabu.”
Apie pasaulį: „Šiame pasaulyje labai daug sudėtinių dalių, ir mes negalime liguistai apsiriboti kažkokia viena. Tai per siaura, tarsi akių pridengimas lenktyniniams žirgams, kad jie bėgtų į priekį – bėgimas, nematant peizažo, to, kas dedasi aplinkui.”
Apie muziką: „Turi išlikti Muzika didžiąja raide kaip šventas reikalas. Negalima spekuliuoti ir pataikauti publikai.”
Apie moteriškumą: „Pagal garsą man pats moteriškiausias instrumentas – obojus, jis gali visiškai išvesti iš proto. O jeigu į fortepijoną žvelgti vizualiai, tai kubizmo pasaulyje jis galėtų būti didžiulė, riebi, bet labai gražiai sudėta seksuali juodaodė, milžinišku užpakaliu ir daugybe iššieptų dantų, gulinti kur nors paplūdimy.”
Jurga Petronytė