Radioaktyvus šantažas

Prievolė sutvarkyti Ignalinos AE „palikimą” atriša rankas demagogams ir savanaudžiams

Radioaktyvių atliekų tvarkymas yra neatsiejama branduolinės energetikos dalis bei kiekvienos šalies, gaminančios ir naudojančios tokio tipo energiją, neišvengiama pareiga. ES direktyvose, reglamentuojančiose panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyvių atliekų tvarkymą, numatyta, kad visos Bendrijos šalys narės privalo užtikrinti žmonių bei aplinkos apsaugą nuo radiologinio pavojaus, skirti tam reikiamą finansavimą ir neužkrauti šio galvosūkio ateities kartoms.

Lietuvoje sustabdžius Ignalinos AE, liks keli šimtai tūkstančių tonų įvairaus radioaktyvumo lygio „šiukšlių”, kurių tinkama apsauga privalu rūpintis jau šiandien. Tačiau daugybė žmonių, pradedant Ignalinos kaimų moterėlėmis ir baigiant aukštas pareigas užimančiais valdininkais, yra pasiryžę stabdyti šiuos darbus, jei negaus norimų kompensacijų.

Sąlyga – naujas namas

Linksmai nusiteikusi Ignalinos rajono Galilaukės vienkiemio gyventoja Marija Saulevič – neabejotinai yra dažniausiai televizijos operatorių ir fotografų dėmesio centre atsidurianti apskrities močiutė. Lenkiškų, rusų ir kurčnebylių kalbomis bendrauti sugebanti moteris noriai rodo, kur jos valdos ribojasi su planuojamu trumpaamžių radioaktyvių atliekų kapinynu. Klausiama, ar nebijo tokios kaimynystės, ji tikino nematanti jokių problemų.

„O ko čia bijoti? Pusę gyvenimo prabėgo greta atominės elektrinės, o dabar pradėjo žmonės važiuoti vienas paskui kitą. Į senatvę pavirtau tikra žvaigžde”, – krizeno dėmesiu besimėgaujanti ponia Marija.

M.Saulevič pati suskubo pareikšti, jog kapinyno statyboms tikrai nesipriešins, nes kažkurie iš numatomų statybų aikštelę apžiūrinėjusių ponų ją žadėję iškraustyti į naują namą.

„Jei mūsų pirkią reikės griauti – tegu griauna, bet nauja turėtų būti tokia, kokioj gyvena Brazauskas. Mačiau per televizorių, kai rodė Turniškes. Ten viskas taip gražu. Pastatys – su viskuo sutiksiu”, – pareiškė močiutė, privertusi spėlioti, kur driekiasi riba tarp jos pokštų ir rimtų ketinimų.

Jei būtų pradėtas realizuoti Galilaukės – vienas iš dviejų šiuo metu realiausiais laikomų trumpaamžių radioaktyvių atliekų laidojimo aikštelių projektų, iš 3 M.Saulevič valdomų hektarų tektų nukąsti dalį žemės. Moteris pasiskundė, jog kadaise jos valios neklausus buvo iškirstas kiemą supęs miškelis, todėl dabar malkų reikia eiti gerokai toliau. Antrą kartą taip nuskriaudžiama ji neketina leistis.

Meras nori 200 mln. litų

Dar didesniu „apetitu” spėjo pagarsėti Ignalinos rajono meras Bronis Ropė. Specialistams parengus galimų trumpaamžių radioaktyvių atliekų laidojimo aikštelių poveikio aplinkai studiją, prieš gerą pusmetį pareigūnas pareiškė, esą svarbu net tik tai, kad šie objektai neterš nei vandens, nei oro, nekenks nei gyvūnams, nei žmonėms ir atgrasiais vaizdais nebadys akių.

„Niekas nenagrinėjo klausimo, kaip toks objektas paveiks viso krašto vystymosi raidą ir perspektyvas. Mums tai rūpi, todėl manome, kad būtina šiuos dalykus išnagrinėti ir numatyti atitinkamas priemones, kad žmonės nenukentėtų plačiąja prasme. Parengėme sąrašą darbų, kuriuos reikėtų padaryti, įteikėme jį Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūrai (RATA), tačiau sulaukėme gana priešiškos reakcijos ir kaltinimų nepamatuotais reikalavimais. Jie mano, kad pakaktų viso labo nutiesti kelią nuo Galilaukės iki Dūkšto, ir visos problemos būtų išspręstos”, – dėstė B.Ropė.

Klausiamas, ko norėtų Ignalinos valdžia, rajono meras patikino, jog trumpaamžių radioaktyvių atliekų kapinynas gerokai sumažins krašto investicinį patrauklumą, nekilnojamojo turto vertę, blogins psichologinį klimatą, užkirs kelią infrastruktūros vystymuisi ir t.t.

„Manome, kad reikėtų kalbėti apie šių problemų sprendimą ilgalaikėje perspektyvoje. T.y. parengti programą, kurią realizavus, mūsų kraštas ateityje išlaikytų tą patį lygį, kaip ir veikiant Ignalinos AE. Preliminariais skaičiavimais, trims su šiuo objektu susijusiems rajonams reikėtų 2,4 mlrd. litų. Mūsų regiono plėtros plane iki 2013-ųjų metų numatyta įvairių priemonių, kurių įgyvendinimas kainuotų apie 640 mln. litų. Tačiau kol kas mes kalbame tik apie maždaug 200 mln. litų investicijas”, – vardijo Ignalinos meras.

Beje, B.Ropė kartą jau privertė už galvų griebtis Ignalinos AE uždarymu besirūpinančių institucijų specialistus. Rajono vadovas atsisakė derinti konteinerių panaudoto branduolinio kuro kasetėms saugoti aikštelės projektą, nes jos statytojai nebuvo spėję įgyvendinti išreikalautų pažadų nutiesti evakuacinius kelius ir realizuoti kai kuriuos kitus projektus.

Kai kurie šias problemas sprendžiantys pareigūnai pastebi, kad Ignalinos savivaldybės reikalavimai yra itin grandioziniai ir prilygsta pačios radioaktyvių atliekų saugyklos kainai. Jau nebeapsiribojama dvigubai pigesne elektros energija, bet kalbama netgi apie tokius dalykus kaip fizinių asmenų pajamų mokesčio sumažinimas. B.Ropė tikino kol kas neketinąs leistis į jokius kompromisus.

Vaistai nuo „radiofobijos”

RATA specialistai, pasakodami apie planus civilizuotai spręsti radioaktyvių atliekų tvarkymo problemas, atkreipė dėmesį, jog tarptautinė bendruomenė jau turi sukaupusi pakankamai solidžią patirtį ir rekomenduoja trumpaamžes radioaktyvias šiukšles saugoti paviršinėse talpyklose. Tokių saugyklų Europoje jau yra maždaug 120 ir niekas dėl jų nekelia problemų, nes nedidelio radioaktyvumo medžiagos, supresuotos, patalpintos į betono konteinerius ir kraunamos į specialius betono rūsius, po maždaug 300 metų tampa tiek pat pavojingos kaip ir paprastos statybų šiukšlės. Jas patikimai izoliavus nuo gruntinių vandenų ir atmosferos, problemos nelieka.

Tuo tarpu tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse valstybėse trumpaamžių atliekų utilizavimo problema labai dažnai suplakama su panaudoto branduolinio kuro saugojimo galvosūkiu ir populistiškai vadinama „ypač pavojinga aplinkai”.

RATA direktorius Dainius Janėnas, komentuodamas tokius pareiškimus, patikino, jog radioaktyvių atliekų tvarkymas moderniomis priemonėmis yra visiškai saugus. Priešingai – nesaugumą gali sukelti nesutvarkytos tokios atliekos ar šio proceso atidėliojimas.

„Mūsų agentūra įpareigota rūpintis Ignalinos AE išmontavimo metu atsirasiančiomis radioaktyviomis atliekomis. Maždaug 3 proc. jų – panaudotas branduolinis kuras. Iki 2010-ųjų uždarius abu IAE blokus, liks 22 000 branduolinio kuro kasetės, arba 2500 tonų pavojingo urano.

Dar apie 7 proc. atliekų bus priskiriama vidutinio radioaktyvumo kategorijai. 90 proc. atliekų, arba maždaug 100 tūkst. kubų atliekų, laikomos trumpaamžėmis, nes ilgainiui radionuklidai skyla ir tampa visiškai nepavojingi. Šiuo metu kaip tik ir ieškome vietos, kur būtų galima saugiai sudėti trumpaamžes radioaktyvias atliekas”, – aiškino D.Janėnas.

Jo teigimu, ištyrus aplinką rastos trys geologiniu požiūriu tinkamos vietos netoli nuo Ignalinos AE – Apvardų, Galilaukės ir Stabatiškų aikštelės. Šiuo metu perspektyviausia laikoma Galilaukės saugykla, nes čia patogu privažiuoti nuo IAE (nuo jėgainės tėra maždaug 3 kilometrai), iškelti reikėtų tik vieną sodybą. Ši vieta itin gera dėl grunto struktūros ir leistų gerokai sumažinti hidroizoliacijos įrenginių statybos išlaidas. Beje, Galilaukė yra tik už 700 metrų nuo Baltarusijos sienos ir Drūkšio ežero, maitinančio didžiausios Latvijos upės Dauguvos baseiną, todėl su projektais supažindinti minėtų šalių specialistai. D.Janėnas patikino, kad tiek latvių, tiek baltarusių specialistai didesnių problemų neįžvelgė. Nepaisant to, šių šalių politikai pasiskundė Europos Komisijai.

Plykstelėjus diskusijoms, RATA specialistai ėmė nagrinėti Stabatiškų aikštelės, formaliai priklausančios pačiai IAE, variantą. Čia reljefas kiek sudėtingesnis ir statyba greičiausiai kainuotų kiek brangiau, tačiau greičiausiai kiltų mažiau rūpesčių derinant projektą.

Pilkapio skerspjūvis

Šio projekto koordinatorius, RATA skyriaus viršininkas Stasys Motiejūnas, kalbėdamas apie numatomos radioaktyvių atliekų saugyklos konstrukciją, atkreipė dėmesį, kad, minėtose vietose laidojant Lietuvoje besikaupiančių trumpaamžių mažo ir vidutinio aktyvumo radioaktyviąsias atliekas, ne tik atpigintų Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimą, bet ir efektyviai padidintų žmonių ir aplinkos apsaugą.

Jo teigimu, minimos aikštelės yra vienos iš geriausiai Lietuvoje paviršiniam radioaktyviųjų atliekų kapinynui tinkančių vietovių. Šio regiono pasirinkimą lemia nedidelis atstumas iki Ignalinos AE, gana palankios socialinės ir ekonominės sąlygos (mažas gyventojų tankis, mažos žemės ekonominio panaudojimo galimybės), regionas yra gerai ištyrinėtas geologų ir kitų sričių mokslininkų.

Pasak S.Motiejūno, kapinyno konceptuali konstrukcija yra parengta išnagrinėjus geriausių pasaulyje eksploatuojamų paviršinių kapinynų projektus ir eksploatavimo patirtį. Pagal šią konstrukciją numatoma pastatyti 50 rūsių, viso kapinyno talpa būtų apie 100 tūkst. m3. Pirminiu vertinimu, kapinynas, jo apsaugos zonos ir pagalbiniai statiniai užims apie 40 ha plotą, iš kurio 3 ha – pats kapinynas. Paviršiniame kapinyne nebus radioaktyviųjų atliekų apdorojimo įrenginių. Į kapinyną laidoti bus atvežamos galutinai apdorotų radioaktyviųjų atliekų pakuotės. Paviršiniame kapinyne bus laidojamos tik kietos arba sukietintos trumpaamžės mažo ir vidutinio aktyvumo radioaktyviosios atliekos, atitinkančios radioaktyviųjų atliekų pakuotėms keliamus priimtinumo laidoti reikalavimus.

Kapinyne taip pat galės būti laidojamos radioaktyviosios atliekos, susidariusios pramonės įmonėse ar medicinos ir mokslo institucijose, kurios atitinka priimtinumo laidoti paviršiniame kapinyne kriterijus. Priimtinumo kriterijų netenkinančios bei ilgaamžės radioaktyviosios atliekos turėtų būti laidojamos giluminiame radioaktyviųjų atliekų kapinyne.

Kapinyno teritoriją juos tvora, esanti už 150 m nuo rūsių. Paviršinio kapinyno saugoma teritorija bus padalyta į kontroliuojamąją ir stebimąją zonas. Kontroliuojamojoje zonoje bus radioaktyviųjų atliekų laidojimo zona, laikinoji saugykla, pastatas kontroliuojamosios zonos aptarnavimo sistemoms ir įrenginiams. Stebimojoje zonoje bus administracinis pastatas ir įvaža transporto priemonei, atvežusiai radioaktyviųjų atliekų pakuotes. Aplink kapinyną bus nustatyta sanitarinės apsaugos zona, kurios riba bus iki 300 m nuo kapinyno rūsių.

Radioaktyviosios atliekos kapinyne būtų laidojamos apytiksliai iki 2030 metų, kol bus išmontuota Ignalinos AE ir baigtos apdoroti susidariusios atliekos. Baigus laidoti radioaktyviąsias atliekas kapinynas bus uždarytas įrengiant papildomus inžinerinius barjerus. Kapinyno uždarymo etapas vyks pagal detalų uždarymo planą. Uždarytas kapinynas bus prižiūrimas ne mažiau kaip 300 metų. RATA užtikrins kapinyno fizinę saugą, atliks reikalingus kapinyno priežiūros darbus, organizuos kapinyno ir jį supančios aplinkos būklės stebėseną, saugos dokumentus ir, esant reikalui, atliks pataisomuosius veiksmus. Pasibaigus aktyvios priežiūros laikotarpiui, bus vykdoma pasyvi priežiūra (ne trumpiau negu 200 metų). Pasyvios priežiūros metu kapinyno teritorijoje bus ribojamas žemės panaudojimas.

Žalieji tapo sąjungininkais

Branduolinės energetikos specialistai itin džiaugiasi, kad, rengiant trumpaamžių atliekų saugyklos projektą, sulaukė konstruktyvaus bendradarbiavimo su žaliųjų judėjimo aktyvistais. Bendrijos „Atgaja” vadovai patys ragina neatidėlioti radioaktyvių atliekų tvarkymo ir be reikalo negąsdinti visuomenės.

Vienas „Atgajos” lyderių Saulius Pikšrys pripažino, jog trumpaamžių atliekų kapinyno nereikia painioti su didelio radioaktyvumo atliekų laikino saugojimo vieta, ir paragino į šias problemas žiūrėti racionaliai.

„Atrodo, kad, būdami nuoseklūs atominės energetikos priešininkai, turėtume pirmieji gultis kryžiumi prieš tokius planus. Tačiau mes pasisakome už tokio kapinyno statybą ir radioaktyvių atliekų tvarkymą pagal pažangiausias technologijas. Manome, kad šis projektas leis realiai sumažinti grėsmę aplinkai ir žmonėms, nepaliekant ateities kartoms nepelnytos radioaktyvių atliekų tvarkymo naštos. Radioaktyvios atliekos yra neišvengiamas atominės energetikos palydovas ir jos Achilo kulnas. Ignalinos AE darbo metu ir ją uždarant susidariusios radioaktyvios atliekos turi būti sutvarkytos laikantis griežtų aplinkosaugos ir radiacinės saugos reikalavimų. Mažai ir vidutiniškai radioaktyvių atliekų laidojimas yra neišvengiama sudėtinė šio proceso dalis. Todėl sprendimo atidėliojimas ar politinės spekuliacijos tik nutolintų ir pabrangintų sprendimą. Tikimės, kad atsakingos valstybinės institucijos griežtai laikysis visų aplinkosaugos ir radiacinės saugos reikalavimų visuose Ignalinos AE uždarymo ir radioaktyvių atliekų tvarkymo procesuose. Deramas Lietuvos ir kaimyninių šalių visuomenės informavimas apie darbus, aplinkos kokybę ir galimas pasekmes turi būti svarbi šio proceso sudėtinė dalis”, – sakė S.Pikšrys.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad pats Ignalinos AE egzistavimas ir eksploatavimas savaime yra kur kas didesnė problema, todėl jie pasisako už civilizuotą ir nuoseklų visų „radioaktyvių problemų” sprendimą.

„Galima apgailestauti, kad neišvengta klaidų keičiantis informacija su kaimyninių šalių specialistais, todėl šie neteisingai interpretuoja kai kuriuos dalykus. Šiaip didelių problemų lyg ir nėra”, – sakė S.Pikšrys.

Siūloma mažai ir vidutiniškai radioaktyvių atliekų laidojimo vieta sukėlė didelį Latvijos aplinkos apsaugos pareigūnų susirūpinimą ir susilaukė prieštaringų vertinimų Latvijos ir Lietuvos žiniasklaidoje. Sujudimas suprantamas, nes tai – padidinto pavojingumo objektas, šimtmečiams įsikursiantis netoli kaimyninių šalių. Pirmą kartą Lietuvos ir Latvijos santykių istorijoje tokio objekto poveikis aplinkai buvo vertinamas laikantis tarptautinės konvencijos dėl tarpsieninio poveikio aplinkai vertinimo reikalavimų. Deja, abi šalys nėra pasirašiusios tarpvalstybinio susitarimo dėl praktinio šios konvencijos nuostatų taikymo. Todėl Latvijos žalieji kritiškai pastebėjo, kad būta nesklandumų ir nesusipratimų informuojant Latvijos visuomenę apie galimą kapinyno poveikį aplinkai.

Kad ateityje nekiltų panašių problemų ir konfliktinių situacijų tarp kaimyninių šalių, atsakingi abiejų šalių pareigūnai raginami kuo greičiau suderinti ir patvirtinti tarpvalstybinį susitarimą dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpsieniniame kontekste. Taip pat būtina teikti nuolatinę informaciją apie IAE uždarymo procesą ir radioaktyvių atliekų tvarkymą Lietuvos visuomenei, ypač IAE regiono gyventojams.

Renaldas Gabartas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Radioaktyvus šantažas"

  1. diana

    🙄

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.