Prieš kurį laiką su grupe Europos Parlamento (EP) narių teko lankytis Kaliningrade, kur kartu su Rusijos atstovais buvo aptartas Lietuvos ir šios srities sienos demarkavimo klausimais. Susitikimuose domėtasi įvairiais Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykių aspektais, didžiausią dėmesį skiriant Kaliningrado srities ekonominei ir socialinei plėtrai, tranzito bei vizų problemoms.
Atvykę į Kaliningrado sritį EP delegacijos nariai buvo apgyvendinti puikiame Svetlogorsko viešbutyje, kuriame prieš keletą mėnesių buvo apsistoję Vladimiras Putinas, Gerhardas Schroederis ir Jacquesas Chiracas, šventę Kaliningrado jubiliejų. Šios trijulės apsilankymo pėdsakų aptikome daugelyje Kaliningrado istorinių vietų, atstatytų miesto jubiliejui, bei naujuose objektuose.
Programą parlamentarams šeimininkai sudarė taip, kad išvykdavome iš viešbučio anksti ryte, o grįždavome vidurnaktį. Matėme moderniausias įmones (pasirodo, garsusis „Bavarijos” alus gaminamas ir Kaliningrade), daug kalbėjome su politikais, verslininkais, žurnalistais. Ir visąlaik knietėjo susivokti: ar trijų galingų Europos valstybių vadovų susitikimas Kaliningrade, jo 750-jų (ne 60-jų, kaip buvo planuota!) įkūrimo metinių paminėjimas, pagaliau mums, europarlamentarams, išsakyti patikinimai apie srities „atsivėrimą” Europai reiškia lūžį šio daug kentėjusio krašto likime? Lūžį, nepaprastai svarbų jo kaimynams? O gal tai tik miglos pūtimas, „Potiomkino kaimų” statyba?
Kaliningrade matėme ir jautėme, kad Maskva lyg ir mėgina siusti signalus apie naują šio krašto ateitį.
Kaip žinoma, Lietuva jau prieš kelerius metus buvo linkusi iškelti aukščiau visų kitų problemų bendradarbiavimą ekonominėje-socialinėje Kaliningrado srities plėtroje. Šis požiūris tapo ir Briuselio pozicija. Tačiau Maskva atkakliai siekė visų pirma kalbėti apie tranzito klausimus, stumdama į šalį visus kitus.
Dabar ši pozicija pakito. Maskva siūlo, kad Kaliningrado sritis taptų ES-Rusijos bendradarbiavimo „pilotiniu projektu” ekonominėje-socialinėje ir kitose srityse. Iškeltas ambicingas tikslas: Kaliningrado sritis po 10 metų (kai kas kalba ir apie 5 metus) turėtų pasiekti kaimyninių šalių gyvenimo lygį.
Antra, Rusijos parlamentas dar šiais metais turėtų priimti įstatymą dėl ypatingos ekonominės zonos Kaliningrado srityje. Šis įstatymas, pasak Rusijos politikų, turėtų būti patrauklus ir Rusijos, ir užsienio investuotojams. Galima spėti, kad jis atvers vartus stambiausių Rusijos kompanijų investicijoms, kas tvirčiau pririštų šią sritį prie didžiosios Rusijos ir sumažintų Maskvos būgštavimus dėl jos gyventojų autonomijos siekių.
Be to, Kaliningradas turi naują gubernatorių – Georgijų Bosą, buvusį Rusijos Federacijos parlamento vicepirmininką ir mokesčių ministrą. Pirmą kartą gubernatoriumi tapo ne kaliningradietis, pirmą kartą jis ne rinktas, o paskirtas prezidento ir tik paskui patvirtintas Kaliningrado srities Dūmoje. Šis „sunkiasvoris” visoje Rusijos žinomas politikas turi visišką Kremliaus pasitikėjimą ir todėl galės naudotis žymiai didesne manevro laisve negu jo pirmtakai. Jaunas, ambicingas „skrajojantis olandas” (taip jį praminė dėl olandiškų giminės šaknų ir dažnų skrydžių į Maskvą) supranta savo galimybę – arba jis tikrai sugebės atskleisti unikalias šios srities galimybes ir nugalėjęs grįžti į Maskvą, arba dings iš Rusijos politinės arenos.
Reikia nepamiršti ir to, kad Putino žmona – kaliningradietė. Jis pats pažino šį kraštą ne kaip prezidentas, o kaip jaunos simpatiškos stiuardesės jaunikis. Nei jo pirmtakas, nei jo įpėdiniai tokios patirties neturėjo ir neturės. Logiška būtų daryti prielaidą, kad per tuos kelerius metus iki kadencijos pabaigos Putinas skirs ypatingą dėmesį Kaliningradui. Galima spėti jo užmojus: Kaliningradas turi tapti trečiuoju pagal reikšmę po dviejų sostinių Rusijos miestu – dabar arba niekada!
Optimistinį scenarijų patvirtina ir kitos tendencijos. Maskvai užteko drąsos pripažinti daugiataučius Karaliaučiaus kultūros klodus, susikaupusius per daugelį amžių, ir mėginti juos įsisavinti. To visada norėjo dalis Kaliningrado inteligentijos, ilgą laiką priverstos kalbėti apie Kaliningradą tik kaip apie „rusų karinės šlovės miestą”.
Dabar „Kionigo” (taip jaunimas vadina savo miestą) Emanuelio Kanto vardo universiteto profesūra, muziejininkai, kai kurie mokytojai jau sako „mūsų Kantas”, „mūsų hercogas Albrechtas”, „mūsų Donelaitis”. Jubiliejui suremontuotų Karališkųjų vartų muziejuje atvirai rodoma prūsiška, vokiška, lietuviška, lenkiška krašto praeitis, neužmirštant, aišku, ir rusiškų pėdsakų bei pokarinės miesto istorijos.
Malonu matyti tame muziejuje Donelaičio, Rėzos, Mažvydo ir kitų iškiliųjų lietuvių portretus šalia pasaulinio garso politikų, literatų, filosofų atvaizdų. Ne mažiau malonu išgirsti iš kaliningradiečių, kad lietuvišką kultūrinę misiją šiame mieste sėkmingai tęsia Lietuvos generalinio konsulato kultūros atašė Arvydas Juozaitis, kad itin sėkmingai politiniam ir ekonominiam Lietuvos bei šio krašto suartėjimui pasidarbavo buvęs generalinis konsulas Vytautas Žalys.
Požiūris į Kaliningrado istoriją keičiasi. Andrejus Stepanovas, Rusijos prezidento įgaliotinio pavaduotojas Šiaurės-Vakarų federalinėje apygardoje, oficialiai pareiškė: dabartinis miesto vardas nėra tinkamas. Ieškoma kito pavadinimo, kuris būtų priimtinas gyventojams ir atspindėtų istoriją.
Rusija deda pastangas, kad Kaliningradas išsivaduotų iš kaimyninių šalių, pirmiausia Lietuvos, energetinės priklausomybės. Pradeda veikti stambi termofikacinė elektrinė. Kalbama apie tai, kad nuo dujotiekio į Vokietiją Baltijos jūros dugnu atšaka gali būti nutiesta į šį kraštą.
Apie bendradarbiavimo su ES projektų rimtumą liudija ir kai kurios oficialių asmenų užuominos. Jeigu ES nepasinaudosianti proga tvirtai įkelti koją į šį kraštą, įmanomi ir kitokie variantai. Esą Kaliningradu labai domisi kinai, siūlo milijardines investicijas ir kreditus, o tūkstančiai kinų darbininkų pasiruošę tuoj pat atvykti.
Yra ir kitas, pesimistinis scenarijus. Maždaug prieš 10 metų Lietuvoje bei kitur Europoje, o ir JAV kai kurie politologai piešė baisius srities ateities vaizdus: išsekusių, išbadėjusių kaliningradiečių minios visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengsis ištrūkti iš krašto bei pasiekti išsvajotąją Lenkiją ar Lietuvą…
Ši prognozė atrodo neįtikinama, kai gėriesi atstatyta miesto rotuše (ekskursijų vadovai tvirtina, kad 90 proc. lėšų tam išskyrė Rusija ir tik 10 proc. paaukojo vokiečiai), kai matai Kaliningrado centre arba Svetlogorske gražiai sutvarkytas gatves ir skverus, gausybę automobilių. Tačiau kai regi nemažą netvarką toliau nuo centro, tuščius laukus ir tik retsykiais sukrypusias bakūžes srities periferijoje, prisimeni daugelio vietinių ir užsienio verslininkų skundus.
Jie pasakoja ir apie žemą darbo moralę, ir apie valdininkų savivalę. Kaliningrado biznieriai priminė ir tai, kad Maskvos pažadai dėl ypatingo Kaliningrado srities statuso ir ekonominių lengvatų praktikoje vis likdavo miražu – nutolstančiu, kai tik nori prie jo prisiliesti.
Pastarųjų metų tendencijos Rusijoje – stiprinti „valdžios vertikalę” suteikiant Maskvai vis daugiau galių ir siaurinant regionų savivaldą – irgi leidžia abejoti tuo, kad pagaliau bus pripažintas Kaliningrado srities išskirtinumas.
Maskva niekaip negali išsiveržti iš užburto rato. Jeigu Kaliningrado sričiai bus suteikta daugiau autonomijos – kur garantijos, kad ji nenudreifuos nuo Rusijos į šalį? Jeigu užgniauši aiškiai besireiškiančias tarp kaliningradiečių didesnės autonomijos tendencijas, jos prasiverš dar ryškiau ir dar greičiau stums tą kraštą iš tiesioginės Kremliaus įtakos. Situacija tokia, kad pralaimėsi, į kurią pusę bepasuktum.
Tačiau tai, regis, tik įsikalbėjimas, senų laikų požiūris. ES ir ją sudarančios valstybės norėtų sukurti Kaliningrade gerą pavyzdį ir kitiems Rusijos regionams, kaip daug galima pasiekti vaisingai bendradarbiaujant. Tai ir būtų tas „pilotinis projektas”, apie kurį kalba Rusija. Jį ir norėjo paremti prezidentas Putinas, pasikviesdamas čionai Vokietijos ir Prancūzijos lyderius. Ir EP delegacija pakvietė srities gubernatorių atvykti į Briuselį tam, kad galėtume tęsti svarbų dialogą.
Prieš porą mėnesių, tik atvykęs į naują vietą, gubernatorius Bosas pareiškė: Kaliningradas turi tapti Rusijos langu į Europą ir Europos langu į Rusiją! Prakirsti tą langą, žengiant Petro I pėdomis, bus nelengva. Tačiau tai ne tik įmanoma, bet ir itin naudinga – Rusijai, ES, Lietuvai ir kitoms Baltijos jūros regiono valstybėms.
Justas Vincas Paleckis, Europos Parlamento narys