Kol lietuviai su kaimynais iš Rusijos Federacijos srities drauge planuoja Kuršmarių pakrantėse sukurti turizmui patrauklią infrastruktūrą, piečiau plytinčiose Aistmarėse jau ne pirmus metus tvyro nesantaikos debesys. Panašu, jog karą tarp rusų ir lenkų dėl laivybos Aistmarėse laisvės gali pabaigti tik kanalas, iškastas per Vyslos neriją.
Ryžtis kasti kanalą lenkus privertė Kaliningrado srities bei Rusijos Federacijos vyriausybės atstovai, be paliovos vilkinantys laivybos Baltijsko (Piliavos) sąsiauryje problemos sprendimą. Situaciją lenkų žurnalistai vadina ekonominiu, diplomatiniu karu. Ją uoliai komentuoja Lenkijos žiniasklaida, pradedant vietos laikraščiais „Glos Wybrzeža”, „Glos Olsztyna” ir baigiant įtakingu nacionaliniu savaitraščiu „Wprost”, jau neminint karštų diskusijų lenkų buriuotojų interneto tinklalapiuose. Rusų žiniasklaida tam reikšmės neteikia.
Šantažuoja kaimynus
Pasak lenkų žiniasklaidos, jau keletą metų rusai šantažuoja Aistmarių, Elblongo kanalo ir Mozūrijos gminas (gmina – Lenkijos administracinis vienetas). Kasmet rusai grasina uždaryti lenkų laivams eismą per minėtąjį sąsiaurį. Tai rusų karinių paslapčių apsaugos sumetimais, tai dėl kovos su kontrabanda, tai vėl – Kaliningrado apskrities ekonominių interesų saugojimo pretekstu. O Baltijsko (Piliavos) sąsiauris yra vienintelis išėjimas iš Aistmarių į atvirą jūrą. Tik tuo keliu gali išplaukti į jūrą buriuotojai iš Elblongo kanalo ir Mozūrijos ežerų.
Čia plaukioja laivai su neapmuitinamų prekių parduotuvėmis. Gdansko laivybos bendrovės, kurios laivai plaukioja į Kaliningradą, prezidentas Ježis Liatala (Jerzy Latala) rusų elgesyje įžvelgia seną jų politikos nuostatą: neleisti kitai pusei aiškiai suprasti, apie ką iš tikrųjų eina kalba – siekti, kad ji niekad nesijaustų pasitikinčiai. Lenkijos pajūrio gminoms jau įkyrėjo toks elgesys – jos nusprendė įgyvendinti kanalo per Vyslos neriją statybos projektą.
Stalino paveldas
Konfliktai dėl laivybos Baltijsko sąsiauriu ir Aistmarėmis tęsiasi jau 60 metų. 1946 m. Stalinas nusprendė, kad siena su Lenkija dalytų Vyslos neriją – jos viršutinė dalis atiteko rusams, o tai reiškė, kad sąsiauris įjungiamas į TSRS vidaus vandenis. Stalinas iš Kaliningrado srities padarė didelę karinę bazę. Vis dėlto, dalijantis Vyslos neriją, buvo pasirašyta sutartis dėl lenkų ir tarybinių laivų laisvos laivybos Baltijsko sąsiauryje. Tačiau lenkų pusei toji laisvė liko tik popieriuje. Šeštąjį dešimtmetį tuometinė Lenkijos Liaudies Respublika bandė atgauti nerijos smaigalį, siūlydama mainais pasienio teritorijas Stara Paslenkos apylinkėse. Bandymai siūlyti mainus baigėsi tuo, kad Maskva ir Varšuva apsikeitė griežtomis diplomatinėmis notomis.
Tik iširus TSRS buvo pradėtos derybos dėl Baltijsko sąsiaurio atblokavimo. Tų derybų klimatui pagerinti buvo rengiamos regatos ir draugystės reisai. Pasak Elblongo jūrų uosto pirmininko Juliano Koltonskio (Julian Koltonski), baigėsi taip, kaip visada, t. y. rusai sutiko įsileisti į sąsiaurį turistinius laivus, bet pasipriešino, kad pro jį įplauktų laivai bei jachtos su kitų šalių vėliavomis. Vėlesniais metais jie nebenorėjo klausytis jokių argumentų.
Atsikalbinėjimams nebuvo galo anei krašto. Prieš gerus metus Lenkijos Seimo narių pasikviestas į parlamentą Rusijos ambasadorius Lenkijoje Nikolajus Afanasjevas Varšuvos politikų Lenkijos Seime klausė: „Lenkų pusė nori, jog leistume jachtoms, ypač didelėms jachtoms su trečiųjų šalių vėliavomis, pavyzdžiui, priklausančioms švedų milijonieriams, įplaukti į Aistmares. O kas pagilins farvaterį, kas už tai užmokės?” Tačiau Elblongo miesto seniūno pavaduotojo Maciejaus Romanovskio (Maciej Romanowski) tvirtinimu, kalbos apie būtinybę gilinti farvaterį neturi prasmės, nes jis yra pakankamai gilus.
Reikalavimai nuolat keičiasi
Naujausias karo dėl Aistmarių ir Baltijsko sąsiaurio etapas prasidėjo nuo to, kad 2004 m. birželį rusai panoro, kad turistai, atplaukiantys bemuičiais laivais (su bemuitėmis parduotuvėmis) į Kaliningradą, išliptų į krantą. O juk vos prieš pusmetį rusai buvo uždraudę įplaukti lenkų laivams į jų uostus, tad turistai buvo praradę galimybę išlipti į krantą. Maža to, panorėta, kad keleiviai, neišlipantys į krantą, turėtų Rusijos vizas. „Baltic Gateway” – firmos, rengiančios bemuičius reisus – atstovo Maciejaus Roplevskio (Maciej Roplewski) nuomone, rusams netrukdo, kad vis nauji reikalavimai prieštarauja vieni kitiems, ir net yra absurdiški. Juk bemuičių laivų keleiviai nesirengia apžiūrinėti rusų miestų – jiems terūpi apsipirkti laivo bemuitėse parduotuvėse. Beje, tąkart lenkų pusė priėmė rusų sąlygas, bet, nepaisant to, po savaitės buvo sustabdytas lenkų laivų judėjimas Baltijsko sąsiauriu ir Aistmarių vandenyse.
– Sąsiauris yra mūsų teritoriniuose vandenyse ir jam taikomi mūsų vidaus įstatymai. Lenkų laivams pagal 1946 m. sutartį darome išimtį. Pagrindinė laivybos sustabdymo priežastis buvo pasikartojantys atvejai, kai į mūsų vandenis įplaukdavo vadinamieji girti laivai (kuriuose prekiaujama bemuitėmis prekėmis). Norėjome sureguliuoti bemuitės prekybos reikalą, bet lenkų pusė paskutinę akimirką atsitraukė, – teigė „Wprost” Rusijos Federacijos prekybos atstovas Lenkijoje Nikolajus Zachmatovas. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Boguslavas Majevskis (Boguslaw Majewski) į tai replikavo: „Rusai naujai interpretuoja tarpusavio sutarčių teiginius. Jų laužymas neigiamai atsiliepia mūsų verslininkų interesams, tad spaudžiame rusus, kad judėjimas Aistmarėmis vyktų pagal ligšiolines taisykles”.
Idėja – nenauja
Kanalą per Vyslos neriją dar Antrojo pasaulinio karo metais planavo statyti vokiečiai. Sumanymą statyti tokį laivybos kanalą devintąjį dešimtmetį subrandino Aistmarių pakrantėje esančių gminų vadovai ir miestelių merai. 1983-1986 m. lenkų profesorius Tadeušas Jednoralas (Tadeusz Jednoral) sukūrė kanalo statybos projektą. Tai būtų buvęs trumpiausias vandens kelias iš Mozūrijos ežerų, Elblongo ir Ilavos ežeryno į Gdansko įlanką. Prof. Jednoralo teigimu, investicija turėjo ekonomiškai pagyvinti Aistmarių rajoną.
1,5 km ilgio, 6 m gylio ir 80 metrų pločio kanalas turėjo atsirasti Skovronkų vietovėje, Vyslos nerijos pietinėje dalyje. Jame turėjo būti įrengtas šliuzas, saugantis Aistmares nuo jūros vandens antplūdžio per štormą. Perplaukti kanalą būtų prireikę apie 20 minučių. Devintąjį dešimtmetį Voicecho Jaruzelskio vyriausybė negalvojo apie projekto įgyvendinimą, bijodamas rusų reakcijos.
2003 m. tuo projektu susidomėjo Elblongo seniūnija. 130 tūkst. gyventojų miestui, kur nedarbas siekia 30 proc. (o kai kur regione nedarbas kartais priartėja prie 40 proc. ribos), pastatytas kanalas taptų plėtros galimybe: skatintų atsirasti naujas darbo vietas, ypač turizmo sektoriuje – atsirastų jachtų uostai, viešbučiai, restoranai. Tad Elblongo seniūno pavaduotojas Maciejus Romanovskis ėmėsi įkalbinėti pajūrio vaivadijų vaivadas bei Infrastruktūros ministeriją rūpintis gauti lėšų iš ES (Briuselis jau finansuoja Elblongo kanalo modernizavimą). Lenkų savivaldybininkai tvirtina, kad rusus reikia pastatyti prieš įvykusius faktus, nes tik tokie argumentai juos pasiekia.
Sužinoję apie ketinimus statyti kanalą per Vyslos neriją, rusai iškart pareiškė, kad lenkų pusė nori sukelti ekologinę katastrofą. Abejonių buvo kilę ir kai kuriems lenkų ekologams, tačiau pasirodė, kad kanalas gamtinei aplinkai įtakos neturės.
Lenkai vis stengėsi išnaudoti visas įmanomas diplomatines priemones, deja… Rusija ignoravo ir 2004 m. gruodį Lenkijos pasiųstą notą dėl Aistmarių panaudojimo bei galimybės jose plaukioti įvairių vėliavų laivams.
2005 m. kovą Svetlogorske posėdžiaujant bendrai lenkų ir rusų tarybai Lenkijos Respublikos ir Rusijos Federacijos regionų bendradarbiavimo klausimais vėl buvo paliestas kanalo per Vyslos neriją statybos klausimas. Ten paaiškėjo, kad šis sumanymas, kaip ir laisva laivyba Baltijsko sąsiauryje, rusams vis dar nepatinka.
Kantrybė trūko
Šiemet lenkai nusprendė pereiti nuo kalbų prie darbų. Tuolab kad, pasak „Glos Wybrzeža”, debatuose dėl būsimojo kanalo, rengiamuose vis kitose regiono gyvenvietėse, paaiškėjo, kad „už” pasisako bemaž visi: ir savivaldybių atstovai, ir ekspertai, ir vietos gyventojai. Tik Krynica Morskos savivaldybė šiaušėsi: bijojo, kad atsiradus kanalui pablogės susisiekimas su šiuo kurortiniu miestuku, tad čia sumažės poilsiautojų ir turistų srautai.
Kuriama bendrovė, kuri turės rūpintis šia investicija, bandydama pritraukti vyriausybės bei savivaldybių lėšas ir stengsis gauti papildomą finansavimą iš 2007-2013 metams numatytų ES struktūrinių fondų lėšų.
Sumanymą statyti kanalą per Vyslos neriją forsuoja Varmijos-Mozūrijos savivaldybė. Mat kanalas išjudintų iš mirties taško Elblongo miesto ekonomikos plėtrą. Čia jau statomas 4,3 mln. eurų kainuosiantis jūrų uostas su keleivių terminalu, orientuotas į užsienio svečius ir keltus bei jachtas. Jei rusai ir toliau draus įplaukti į Aistmarių lenkiškąją pusę laivams su užsienio vėliavomis, investicijos Elblonge neteks prasmės.
Pasak „Glos Wybrzeža”, būsimasis kanalas per Vyslos neriją turi atsirasti nebe Skovronkuose (kaip projektavo prof. Jednoralas), o Novy Sviato gyvenvietės apylinkėse. Kanalu galės plaukioti 4 m grimzlės laivai. Statant kanalą bus iškasta 3 mln. kub. metrų smėlio, kurį bus galima panaudoti Vyslos nerijos paplūdimių paplatinimui. Investicijos kainuos bemaž 60 mln. eurų.
Artūras Grigaliūnas