Rytų kultūrai būdingi bokšteliai, grandiozinės kolonos ir ištaigingi sunkiasvoriai laiptai su gausybe pagražinimų jau nueina į praeitį.
Akyliau į Aukštaitijos sostinę pažvelgiantys architektai vis dar markstosi nuo miesto vaizdo, tačiau architektūrinis chaosas jau ne taip stipriai bado akis kaip prieš penkiolika ar vos penkerius metus.
Sovietmečio statybų ir diletantų sudarkytus privačių namų rajonus apgydė gamta – medžiai ir krūmai paslėpė žmonių klaidas.
Per pastaruosius dvejus metus tokio sanitaro darbo ėmėsi praturtėję ir puolę namus statytis bei rekonstruoti panevėžiečiai. Jie didelių architektūrinių klaidų, kurias darė jų pirmtakai, jau nebedaro.
Statybų bumas šoktelėjo
Statybos Panevėžyje jau įgavo nemažą mastą, todėl ėmė formuotis kitoks miesto estetinis vaizdas. Vis dėlto tikėtis, kad Panevėžys taps nepretenzingu gražuoliu, anot tų pačių architektų, nederėtų.
„Miestai visada buvo ir bus juose gyvenančių žmonių sielos bei proto atspindys, – teigia miesto vyriausiasis architektas Rimantas Pauža. – Todėl, ko gero, verta būti atlaidesniems aplinkai”.
Gyvenamųjų namų statybos ir rekonstrukcijos bumas prasidėjo pernai, o šiemet įgavo dar didesnį pagreitį.
„Privačių statybų apimtys auga kaip ant mielių – tiek norinčiųjų rekonstruoti ir statyti namus dar nebuvo per visą pastarąjį dešimtmetį, – sakė R.Pauža. – 2006 metais dar daugiau žmonių ruošis statyboms”.
Svarbu, kad sąstingis jau įveiktas
Per dvejus pastaruosius metus savivaldybė išdavė 179 leidimus statyti gyvenamuosius namus: 84 – pernai ir 95 – šiemet. Neabejojama, kad 2005-aisiais pirmą kartą nuo šalies Nepriklausomybės atkūrimo panevėžiečiai bus paprašę per 100 tokių leidimų.
Šiuo metu Panevėžyje jau yra 5613 privačių vienbučių gyvenamųjų namų. Jų gyvenamasis plotas sudaro per 775 tūkstančius kvadratinių metrų.
Statistika, palyginti su Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybių pateikiamomis, nėra įspūdinga. Vis dėlto, anot pašnekovo, svarbu, kad yra pokyčių ir matyti gyvenamųjų namų statybų įsibėgėjimo Panevėžyje tendencijos.
Nuo 1991 iki 2003 metų mieste savivaldybė vidutiniškai išduodavo 10-15 leidimų statyti gyvenamuosius namus. Iš esmės per tuos 12 metų buvo pastatyta tiek namų, kiek per pastaruosius dvejus metus miesto valdžios buvo pasirašyta leidimų statyboms.
Maždaug tiek pat namų 2004-2005 metais Panevėžyje buvo oficialiai rekonstruota. Realiai rekonstruotų ir rekonstruojamų gyvenamųjų namų mieste yra gerokai daugiau – oficialūs skaičiai gali būti net kelis kartus mažesni.
Taip yra dėl to, kad daugelis pasiryžusių reanimuoti namus panevėžiečių dėl statybos darbų įteisinimo pernelyg nesuka galvos.
Kvailystę gydė energijos kaštai
Džiugina architektus ne tik statybų aikštelių mieste gausa, bet dažnai ir tai, kas vyksta už statybų tvoros.
Namų ir aplinkos projektavimo specialistai pastebi, kad panevėžiečiai, pasižvalgę po pasaulį, po truputį atgauna ar iš naujo atranda estetinį skonį.
Į miestą, anot vyriausiojo architekto, grįžta santūrusis ar-chitektūros stilius – didžioji dalis besistatančiųjų jau supranta, kad namo vidaus patogumai ir interjero estetika yra svarbiau nei pastato fasadas.
Per pastaruosius ketverius metus nežabotas užsakovų idėjas architektams padeda stabdyti ir laisvosios rinkos barjerai.
Statyti įmantrius ir viename pastate kartais gotikos, baroko, rokoko ar kitokių derinių stilius įkūnijančius vienbučius namus tapo pernelyg didele prabanga. Juolab kad praeities monstrai ne tik nekelia susižavėjimo, bet dar ir yra pavirtę miesto ar atskiro rajono pajuokos objektais.
Tokia architektūra ypač klestėjo 1985-1991 metais, kai SSRS prezidento M.Gorbačiovo politika atšildė ir architektūrinę saviraišką kausčiusius įstatymų gniaužtus.
„Tada buvo leista statyti didesnius nei 130 kv. metrų gyvenamojo ploto gyvenamuosius namus, ir tuo panevėžiečiai kaipmat pasinaudojo su kaupu, – prisiminė R.Pauža. – Ir ypač – plastmasių kooperatyvuose plušėjusieji”.
Šią nykią erą galutinai pribaigė pabrangęs kuras, elektros energija, dujos ir net privalomas tapęs turto deklaravimas.
Vienodi reikalavimai miestą papuoštų
Kita vertus, santūresnį skonį nuo 1992 metų, kiek leidžia statybų įstatymas, stengiasi iš dalies formuoti ir miesto savivaldybė. Remdamiesi detaliuoju teritorijos ar sklypo planu, savivaldybės samdomi specialistai nurodo, kokių statybos normų privalu laikytis projektuojant namą.
Tiesa, kol kas savivaldybė taiko apribojimus tik namo aukščiui.
„Būsimo namo savininkas gauna projektavimo sąlygų sąvadą, kuriame nurodoma, koks tame rajone yra privalomas namo aukštis, – sako R.Pauža. – Taip pat nurodoma, kiek namas gali turėti aukštų. Tokie pat reikalavimai taikomi senų namų rekonstrukcijai”.
Įstatymai, anot pašnekovo, ir dabar leidžia savivaldai spręsti, kokio tipo ir net kokia stogo danga dengti namai gali būti statomi vienoje ar kitoje miesto vietoje. Taip pat valdžios norai galėtų lemti būsimo namo spalvą bei fasado apdailos medžiagas.
Statybų standartizacija, anot kai kurių architektų, padėtų miestui tapti stilingesniam. Tokią praktiką dažnai taiko Vakarų Europos šalių savivaldos.
„Iš tiesų privataus namo išorė labiau priklauso miestui nei jo savininkui, tačiau taikyti standartus seniems ir jau taip mišraus architektūrinio stiliaus gyvenamiesiems rajonams yra beprasmiška, – sako R.Pauža. – Chaosui nereikia duoti kelio nuo pat pradžių, todėl standartizacija gali būti taikytina naujiems tik besikuriantiems gyvenamiesiems rajonams”.
Gyvenamoji vieta gali sukelti depresiją
Vis dėlto savivaldai tvirtinti pateikiami namų techniniai projektai miesto vyriausiąjį architektą nuteikia optimistiškai. Jis tiki, kad netrukus miesto veidas, net valdžiai nesikišant į privačias statybas, dar labiau pagražės.
„Kai kam nesvarbu, kur jis gyvena, tačiau kai ką gyvenamoji aplinka gali įstumti ir į depresiją, – sako R.Pauža. – Panevėžys tvarkosi ir jo veide palaipsniui mažėja išmuštų ir supuvusių dantų – turiu omenyje tuščius šiukšlynais paverstus sklypus ir lūšnas”.
Iš savivaldybei pateiktų tvirtinti namo projektų matyti, kad panevėžiečiai pastaraisiais metais yra linkę statytis namus, kurie miesto įvaizdžiui išeis tik į naudą.
Miestiečiai nori modernių vieno aukšto namų su mansarda, bet kartu ir erdvių. Kadangi didžioji dalis būsimų naujakurių projektuoja ir terasas, jie daug dėmesio neabejotinai skirs ir eksterjerui – užveis sklype dekoratyvinius sodus, gėlynus.
Su chaosu pataria susitaikyti
Tačiau tie, kurie viliasi, kad kada nors Panevėžys taps nepriekaištingas, anot pašnekovo, klysta, nes, kaip ir bet kuris kitas miestas, Aukštaitijos sostinė vystysis ir keisis nuolat.
„Miestas yra žmonių sielos ir proto atspindys – teks susitaikyti net ir su tuo, kas negražu ir erzina, – sako R.Pauža. – Stengiuosi kiekvieną kartą nežiūrėti į miestą profesionalo architekto akimis – taip lengviau gyventi”.
Vargu ar kada nors senieji privačių namų rajonai vėl atrodys kaip daugiau ar mažiau bendro architektūrinio stiliaus gyvenvietės.
Miestas radikaliai keitėsi po karo
Senieji panevėžiečiai prisimena, kad Panevėžio senieji rajonai savitumo palaipsniui pradėjo netekti po 1945 metų, kai miestas prievarta ir savo noru pradėjo virsti komunų kolonijomis.
Lietuvių, žydų, rusų sentikių architektūros kultūras atspindintys rajonai buvo šluote nušluoti. Juos pakeitusių naujadarų ar- chitektai iki šiol nedrįsta priskirti kuriai nors jiems žinomai kategorijai, todėl jie dažniausiai vadinami „sovietikais”.
Daugėjant pramonės įmonių mieste imta masiškai nuo žemės paviršiaus šluoti privačius namus ir ruošti statybos aikšteles daugiabučiams.
Dabar mieste yra 894 daugiabučiai. Jų gyvenamasis plotas viršija 2 milijonus kv. metrų ir ten, neoficialiais šaltiniais remiantis, gyvena apie 100 tūkstančių panevėžiečių.
Darius Skirkevičius
„Panevėžio rytas”