Apie kaimynus liaudyje sklando anekdotai. Jie dažnai pašiepiami, apkalbinėjami, juos slapčia stebime pro durų skylutę ir mėgaujamės gandais gandeliais apie juos.
Kartais kaimynus keikiame ir netgi keičiame dėl jų gyvenamąją vietą.Todėl dar yra sakoma, kad geras kaimynas – lyg Dievo dovana. Jis gali giminaitį ar draugą reikalui esant atstoti. Išsivaizduokime, kad namie staiga kilo gaisras, trūko kanalizacijos vamzdis ar tiesiog rytą negalite užvesti automobilio. Į ką kreipsimės pirmiausia, kol mus pasieks atitinkamos tarnybos? Žinoma, tokiu atveju kaimynas yra nepamainoma greitoji pagalba ir paspirtis.
Labai smagu, kai su kaimynais sugyvename išties gerai. Netgi retkarčiais susėdame prie bendro pietų ar vaišių stalo. Gera, kai susitikus juos norisi draugiškai nusišypsoti, paklausti kaip sekasi ir palinkėti geros dienos. Kai kaimynas gerbia tave ir tu gerbi jį, galime gražiai gyventi..
Bet ką daryti, kai viskas yra atvirkščiai? Kai tau pradėjus statytis naują namą, kaimynas staiga pradeda reikšti pretenzijas, jog dujotiekio vamzdis pernelyg arti jo tvoros ir pasiūlo dujas į namus įsivesti aplinkiniu keliu, kur nestovi jo tvora (žinoma, apmokėti už tai nepasiūlo)? Arba kaip elgtis, kai jis iš viso nustoja kalbėtis, pamatęs jog lizingu įsigijai naują mašiną?
Kitas savaitgalį rengia triukšmingus vakarėlius, nes neseniai nusipirko naują aparatūrą. Trečias nuolat grįžta namo girtutėlis ir rengia „spektaklius”, kuriuose aukos vaidmuo tenka vargšei žmonai ir vaikams. Nusibosta skambinti policijai, dalyvauti svetimame gyvenime ir norisi tik ramybės. Juk turi teisę į ją, nes pirkai nuosavybę, tvarkingai moki mokesčius, niekam nestovi skersai kelio, esi tiesiog žmogus, norintis gyventi savo gyvenimą. Kodėl staiga svetimas žmogus sugeba apkartinti jį?
Kai gyvenome Lietuvoje, turėjome kaimyną aukštu žemiau, kuris dievino sportą ir alų. Aršus įvairių rungtynių sirgalius mėgiamos komandos pergalę arba pralaimėjimą pažymėdavo prisigerdamas iki proto aptemimo. Apie jo grįžimą namo tada žinodavo visa namo laiptinė, mat lipdamas iki savo ketvirtojo aukšto pakeliui jis, garsiai rėkaudamas, apspardydavo visų kaimynų duris. Kaimynai bijojo veltis su juo į konfliktus. Kaip pašnibždomis pasakojo šalia gyvenanti kaimynė, ” jis juk gali keršyti”.
Anglijoje taip pat teko įvairių kaimynų sutikti, kol suradome nuolatinę gyvenamąją vietą. Gyvendami Londone, turėjome triukšmingus kaimynus indus, kurie keldavo vakarėlius ir trukdydavo vaikams miegoti. Į tylos prašymą sureaguodavo, vos kelioms minutėmis pritildydami muziką…
Tačiau dabar galime atsikvėpti, nes pagaliau turime tylą ir ramybę. Jaučiami draugiški ir pagarbūs santykiai tarp visų kaimynų. Anglai mėgsta pasakoti istorijas, kaip dėl triukšmingų ar netvarkingų kaimynų būna sunkiau parduoti nuosavybę. Krenta kaina, nes tūlas anglas, prieš pirkdamas namą ar butą labai nuodugniai ištyrinėja vietovę ir stropiai išklauso kaimynų atsiliepimus apie vietos atmosferą. Anglai labai vertina ramybę, netgi stovinčių akligatviuose namų kainos yra didesnės, nes ten, jų žodžiais tariant,yra ramiau gyventi.
Vienus pirmųjų šeimos draugų Anglijoje taip pat atradome tarp kaimynų. Labai džiaugiuosi gerais tarpusavio santykiais. Vieni kitais pasitikime. Pavyzdžiui, kad ir išvykdami atostogauti. Visada žinau, kad mano namų augmenija bus pasirūpinta. O kaimynei atsidėkoju prižiūrėdama jos numylėtines kates.
Argi ne smagiau draugiškai gyventi?
O kokie Jūsų kaimynai? Gal turite įdomių „kaimyniškų” istorijų iš savo gyvenimo?
Žydrūnė Balkuvienė