Vidury baltos dienos švilpiančios kulkos, kraujo klanai, lavonai pamiškėse, padegti ar susprogdinti automobiliai, garažuose randami kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai, klestintis reketas ir gyventojus smaugianti psichologinė įtampa.
Tai – ne amerikietiškoje veiksmo filmų industrijoje naudojamos priemonės. Apie tokius žiaurius įvykius, šiurpinusius Klaipėdą, „Vakarų ekspresas” kone kasdien rašė 1990-1997 metais.
Nūdien Klaipėdos policija tikina, esą pastaruosius penkerius metus įžūlaus organizuoto nusikalstamumo mūsų mieste nebėra, o kriminogeninė situacija, nors ir pamažu, bet gerėja.
Deja, tai toli gražu dar nereiškia, kad klaipėdiečiai, nors ir žinodami, kad netyčia nepaklius į banditų gaujų susišaudymą ar, įsėdę į savo automobilį, neišlėks į orą, savo mieste pagaliau gali pasijusti saugūs.
Šios savaitės temoje „Vakarų ekspresas” kartu su visų keturių uostamiesčio teritorinių policijos komisariatų vadovais atsakys į klausimą, ko trūksta, kad gyvenimas taptų saugesnis.
Chuliganai ir mafija
Nusikalstamumas būdingas bet kuriam laikmečiui, skiriasi tik jo mastai ir formos.
Dabar solidžiais penkiasdešimtmečiais tapę klaipėdiečiai 8-ajame dešimtmetyje būrėsi į santykius kumščiais besiaiškinusias chuliganų gaujas. Tuo metu visas miestas puikiai žinojo, kas yra „ryportiniai” ar Pirato vadovaujami „sabačnikai”. Klaipėdiečiai vengė tamsiu paros metu vaikščioti Žvejybos uosto rajone ir jo prieigose esančiomis gatvėmis, kur plėšikai ir vagys jautėsi lyg visateisiai miesto šeimininkai.
Be abejo, dažniausiai nukentėdavo tuo metu nemažai uždirbdavę jūrininkai, kurie po tolimų reisų galėdavo sau leisti lankytis restoranuose, padaugindavo alkoholio ir prarasdavo budrumą.
Tačiau anuos laikus prisimenantys pareigūnai sako, kad sovietmečio nusikalstamumas nė iš tolo neprilygsta laikotarpiui, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, o planinę ekonomiką pakeitė laisvoji rinka.
Perėjimas į demokratinį režimą, 1991-ųjų ekonominė krizė, įsibėgėję privatizacijos procesai atvėrė nišą veikti organizuotam nusikalstamumui.
Kriminogeninę padėtį 1990-1996 metų Klaipėdoje policininkai apibūdina lygindami ją su 1933 metų Čikaga, kai šiam Jungtinių Amerikos Valstijų miestui prilipo nusikaltėlių sostinės etiketė, o vietiniai gyventojai šiurpo dėl nesibaigiančių mafijos boso Al Kaponės nuožmių kovų su priešiškomis nusikaltėlių grupuotėmis.
1998-1999 metais Klaipėdą į įtakos zonas bandžiusios išsidalinti organizuotos gaujos, glaudžiai bendradarbiavusios su nusikaltėliais iš kitų miestų, dabar sunyko: vieni jų nariai atsidūrė belangėse, kiti iškeliavo Anapilin per susišaudymus, treti, slapstydamiesi nuo teisėsaugos, nelegaliai emigravo.
Nepaisant to, ramiau netapo. Dabar ir spuoguotų paauglių kompanijos, sutiktos tamsiame skersgatvyje, išsigąstame ne ką mažiau nei kalėjimuose pusę gyvenimo praleidusio nusikaltėlio. O jei ir stengiamės nevaikščioti vieni neapšviestomis gatvėmis, patiriame smurtą daugiabučio laiptinėje net šviesiu paros metu.
Nustekenti, bet ne bejėgiai
Jei per pirmuosius dešimt atkurtos nepriklausomybės metų užregistruotų nusikaltimų skaičius Lietuvoje išaugo daugiau nei du kartus, tai nuo 2001-ųjų pradžios tiek Klaipėdos, tiek ir kitų miestų policininkai jau galėjo pasigirti gerėjančiais darbo rezultatais ir nusikaltimų skaičiaus mažėjimu.
2000-2001-aisiais per metus uostamiestyje buvo padaroma per šešis tūkstančius nusikaltimų, o paskutiniaisiais metais šis skaičius sumažėjo iki puspenkto tūkstančio. Tai reiškia, kad kiekvienais metais nusikaltėlio auka tampa vidutiniškai kas keturiasdešimtas klaipėdietis. Be to, ėmė didėti nusikaltimų išaiškinamumas.
Įdomu tai, jog geresnių nei bet kada rezultatų pasiekta nepaisant to, kad vykdant policijos reformą vien tik 2001 metais Klaipėdoje buvo atleista beveik šimtas pareigūnų.
Su nostalgija prisimenami laikai iki 1998-1999 metų, kai kiekviename policijos komisariate kas parą budėdavo po dvylika operatyvinių darbuotojų, kurie turėjo tris automobilius su pilnais kuro bakais. Vienai parai buvo skiriama per 50 litrų benzino.
Dabar situacija kita – policininkų darbo sąlygos ir turimos priemonės rodo, lyg jie dirbtų ne vienoje svarbiausių piliečių saugumo atžvilgiu institucijoje, o labiausiai valstybės nustekentoje biudžetinėje įstaigoje.
Nusikaltimai – būdas išgyventi
Nors uostamiestyje pavyko įveikti ne vienerius metus siautėjusias gaujas ir suduoti mirtinus smūgius įžūliam organizuotam nusikalstamumui, klaipėdiečiai dar negali pasijusti bent minimaliai saugūs.
Prieš ketverius-penkerius metus sumažėjo užregistruotų tyčinių nužudymų ir chuliganizmo atvejų, tačiau palaipsniui daugėjo tyčinių sunkių ir apysunkių kūno sužalojimų, plėšimų ir vagysčių skaičius.
Spartus kelerius metus besitęsiantis nepilnamečių nusikalstamumo didėjimas Klaipėdoje – bene opiausia problema. Tiesa, dešimtmečiai, keturiolikmečiai ar penkiolikmečiai dažnai tampa ne tik nusikaltimų vykdytojais, bet ir nukenčia patys. Nepaisant to, kurioje įstatymo pusėje jie atsiduria, grobis dažniausiai būna tas pats – mobilieji telefonai.
Benamiai, anot pareigūnų, gyventojams gali kelti ne tiek grėsmę, kiek nepatogumų, nes jie šiais laikais yra palyginti ramesni nei sovietmečiu. Kas kita – po visą miestą migruojantys, nuomojamus butus nuolat keičiantys narkomanai.
Ypač dažni narkomanų padaromi nusikaltimai – vadinamosios greitosios vagystės: įsiveržiama į gyvenamąsias patalpas, biurus, parduotuves ar automobilius ir grobiama viskas, kas papuola po ranka.
Įsivaizduoti narkomanų keliamo pavojaus mastus nėra sunku, nes, žinia, nusikaltimai daugeliui jų – vienintelis būdas išgyventi.
Tokie žmonės neturi sveikatos dirbti net krovėjais, tačiau kasdien jiems visais įmanomais būdais būtina gauti pinigų. Mat, pareigūnų duomenimis, aguonų ekstraktą vartojančiam narkomanui paros dozei įsigyti reikia iki dviejų šimtų litų, per mėnesį – daugiau nei penkių tūkstančių. O vien Klaipėdoje gyvena mažiausiai keturi penki tūkstančiai nuo narkotikų priklausomų žmonių.
Rizika – visame mieste
Pastaruoju metu Klaipėdoje gajus mitas, neva didžiausia rizika nukentėti kyla pietinėje miesto dalyje – miegamuosiuose rajonuose. Miesto centrą ir šiaurinės jo dalies gatves bei kiemus imta vadinti mažesnio pavojaus zonomis.
Tačiau tikrovė yra kiek kitokia: dešimties šių metų mėnesių statistika rodo, jog nusikaltimų, pavyzdžiui, I. Simonaitytės gatvėje padaroma beveik tiek pat, kiek Miško kvartale esančioje Kretingos gatvėje.
Šiuo požiūriu pavojingiausiomis derėtų vadinti per visą miestą besitęsiančias pagrindines miesto gatves – Taikos prospektą (beveik 500 nusikaltimų per dešimt mėnesių) ir Herkaus Manto gatvę (120). Ne ką mažesnė rizika nukentėti Debreceno (197), Laukininkų (172) gatvėse, Baltijos prospekte, Šilutės plente.
Pagal statistiką, vidutinio pavojingumo gatvėms galima priskirsti Liepų, Vingio, Smiltelės, Žardininkų, Minijos, Naikupės ir Naujakiemio gatves, Liepojos plentą.
Tačiau visų keturių teritorinių policijos komisariatų vadovai mūsų dienraščiui tvirtino, esą Klaipėdos gatvių negalima vadinti nei visiškai saugiomis, nei absoliučiai pavojingomis.
Nors, anot jų, plėšikų auka galima tapti bet kurioje uostamiesčio viešoje vietoje, o nuo vagių, deja, šimtu procentų neapsaugotas nė vienas butas daugiaaukštyje ar net individualus namas.
Realų klaipėdiečių saugumo lygį policininkai vertina ne tik pagal gyvenamosios vietos specifiką, bet daugeliu kitų faktorių.
Sutariama tik dėl to, kad kol kas uostamiesčio policininkams sunkiausiai sekasi pažaboti viešose vietose plėšikaujančius, gyventojų turtą iš butų ir transporto priemonių bei pačius automobilius vagiančius nusikaltėlius.
Natalija Mogučaja