Namuose – Mikė melagėlis

„Mano namų darbus suvalgė šuniukas”, „Šiandien mane pykina”, „Jos čia nėra” ir pan. Ir jums turbūt jau yra tekę išgirsti ne vieną panašų pasiteisinimą. Taip vaikai meluoja gana dažnai ir dažnai todėl, kad stengiasi išvengti gresiančios bausmės, apsisaugoti nuo gėdos ar apginti save.

Kodėl vaikai meluoja?

Skirtingo amžiaus vaikai meluoja dėl skirtingų priežasčių. Patys mažiausieji gali paprasčiausiai nelabai atskirti, kur yra realybė, o kur fantazija. Trijų metukų Tomo fantastinė istorija apie žaislą, kuris skraido aplink kambarį nėra bandymas meluoti. Vaikas tiesiog turi labai lakią vaizduotę ir ne visuomet gali pasakyti skirtumus tarp to, ką įsivaizduoja, bei to, kas atsitinka tikrovėje. Be to, tokio amžiaus vaikai gali paprasčiausiai neatsiminti to, kas buvo prieš kelias valandas, juo labiau prieš kelias dienas. Todėl jie ir tvirtina nedarę vieno ar kito dalyko.

5 – 6 metų vaikai jau pradeda suvokti, kas yra sąžinė, ir suprasti, kad netinkamas elgesys gali nepatikti tėvams. Vaikas jau pradeda jausti kaltės jausmą, susijusį su neteisingais poelgiais. Todėl iš pradžių vaikai gali meluoti, tikėdamiesi išvengti gresiančios bausmės ar nepritarimo. Šio amžiaus vaikai taip pat gali pasakoti prasimanytas istorijas ar dažnai perdėti tai, kas jiems nutiko. Kartais taip elgiamasi, siekiant sulaukti tėvų dėmesio.

7-8 metų vaikai dažniausiai meluoja, tikėdamiesi išvengti bausmės arba tam tikrų užduočių, na pavyzdžiui, namų ruošos darbų. Tačiau aštuonmečiai jau pradeda suvokti ir mandagaus melo prasmę. Pavyzdžiui, vaikas gali apsimesti, kad močiutės megztos kojinės jam yra labai gražios, nors iš tiesų visai nepatinka.

Ką gali padaryti tėvai?

Pirmas dalykas, kurį gali padaryti tėvai – tai mokyti vaiką doro elgesio ir sąžiningumo namuose bei suvokti savo pačių elgesio normas. Juk kai kurie tėvai patys tiesiog netyčia moko vaiką meluoti savo amžių ar pasakyti skambinančiam žmogui, kad mamos ar tėčio nėra namuose. Pagalvokite apie tai, kad vaikas gali paprasčiausiai nesuvokti skirtumo tarp to melo, kurį sako jums, ir melo, kai liepiate meluoti jūs. Mokyti vaiką būti sąžiningam ir namie sudaryti tokias aplinkybes, kuriomis vaikas neturėtų jokių paskatų meluoti, yra dvi stipriausios melo išvengimo strategijos.

Štai keletas patarimų:

– Kiek tik įmanoma, laikykitės savo duoto žodžio. Visuomet paaiškinkite ir atsiprašykite, jeigu turite sulaužyti savo pažadą.

– Jeigu pagavote save meluojant vaiko akyse, būtinai pasikalbėkite apie tai su savo vaiku bei paaiškinkite priežastis ir aplinkybes, dėl kurių teko taip daryti. Visuomet prisipažinkite, jeigu suklydote.

– Nesitikėkite iš savo mažųjų, kad jie supras skirtumus tarp „balto melo” ir daug rimtesnio melo.

– Nemeluokite vaikui, stengdamiesi jį įkalbėti daryti tai, kas nėra malonu. Pavyzdžiui, kad apsilankymas pas stomatologą bus vienas malonumas.

– Pagirkite, kai pasakoma tiesa, ypatingai tais atvejai, kai tai buvo tikrai sunku ir nemalonu padaryti.

– Neapribokite savo vaiko daugybe taisyklių bei lūkesčių. Juk kuo daugiau bus taisyklių, tuo didesnė tikimybė, kad jos bus sulaužytos ir tuo daugiau paskatų gali atsirasti vaikui meluoti, kad išvengtų bausmės.

– Sudarinėdami taisykles, pasistenkite įtraukti ir vaiką, nes lengviau jų tvirtai laikytis tuomet, kai jas formavote drauge.

– Jeigu pagavote savo vaiką meluojantį, pasistenkite išlikti kuo ramesnis ir neliekite savo pykčio. Pasistenkite apžvelgti aplinkybes, dėl kurių vaikas bandė nuslėpti tiesą. Gali būti, kad nuslėpta tiesa yra daug svarbesnė nei pats melas.

– Pasakykite vaikui, kad jį mylite netgi tada, kai jis meluoja. Jis nėra blogas vaikas – tai tik netinkamas elgesys.

– Visuomet duokite šansą vaikui prisipažinti, bet pasistenkite nesudaryti „teismo dramos”.

– Nekaltinkite. Sakydami: „Dabar aš svarstau, kas išpylė pieną ant grindų, ir norėčiau, kad jos būtų išvalytos” tikrai greičiau sulauksite sąžiningo atsakymo nei iškart kaltindami: „Daiva, ar tu išpylei pieną?”