„Laikykis, kapitone”, – šitaip kreiptis į jūrų kapitoną Genadijų Južakovą iš pirmo žvilgsnio lyg ir nebūtų rimto pagrindo. Tačiau Genadijui dabar reikia jėgų ir ištvermės ne mažiau, nei įveikiant vandenyno ir likimo bangas jūroje.
Po daugiau nei 20 metų trukusių kelionių vedant laivus jis pelnytai galėtų ramiai leisti laiką krante. Kur tau. Apsėdo kapitoną knygų rašymas ir kasdien laiko save „prirakinęs” prie kompiuterio po šešetą ir daugiau valandų. Klaviatūros raidynui paklūstantys pirštai vingiuoja jūrinių kelionių literatūrinę versiją. Taip viena po kitos gimsta novelės, apysakos, net romanai.
„Jei laive piratai, rišk jūrinį mazgą”
Vos išgirdus tos frazės pirmąją dalį, Genadijaus veidą nušviečia šilta šypsena ir jis priduria „tu išgelbėtas”. Mintimis po to posakio kapitonas grįžta į 1954-uosius, kai keturiolikmetis vaikų namų berniokas iš Rusijos gilumos, lydimas šiek tiek vyresnės „pioniervožatos”, atsidūrė Klaipėdoje. Ir ne bet kur, o tuometinėje Jungų mokykloje. Joje jūreiviškus mazgus, padrąsindamas posakiais, mokė rišti Antrojo pasaulinio karo ugnį ir vandenį perėjęs tolimojo plaukiojimo kapitonas Aleksandras Litvinovas. Jungų mokyklos nepilnamečiai vaikiščiai iš alkano pokario jo akyse buvo rytdienos laivavedžiai ir ateities kapitonai. Dėstytojas iš po kruopelytę susirankiotų konspektų, (jūrinių dalykų vadovėlių nebuvo) kaip įmanydamas jiems pūtė jūrinę dvasią ir mokė elementariausių praktinių dalykų, kurių jūroje prireikia ir jungai, ir kapitonui.
Iš lėktuvų bandytojų į laivavedžius
Nors po Jungų mokyklos „studijų” Genadijus porą metų praleido plaukiodamas vidutiniaisiais žvejybos traleriais, gyvenimą paskirti jūrai nemanė. Jo galvoje sukosi kitokie planai. Ramybės nedavė padangių plieniniai paukščiai. Kad taip nardyt virš debesų ir šturmuot neregėtas aukštumas. Nors tapti lakūnu bandytoju reikėjo geležinės sveikatos, vaikų namų auklėtinis ryžosi. Išlaikė egzaminus, sėkmingai perėjo ir medicinos komisiją. Tačiau, kai sužinojo, jog lakūnai bandytojai jokių kitų užduočių nevykdo, apsisuko ir grįžo į tą aplinką, kurią jau pažinojo. Patraukė į Leningrado Makarovo aukštąją jūrinę mokyklą. Ten rinktis nebereikėjo – laivavedyba jau buvo pažįstama ne tik iš A.Litvinovo jūrinių mazgų. Po studijų vėl į Klaipėdą. Čia gyveno ir dirbo vyresnioji sesuo Valentina. Anksti netekus tėvų, ji buvo ir yra artimiausias žmogus.
Gyvieji Afrikos suvenyrai
Vyresnės kartos jūrininkai gerai atsimena vieną pirmųjų Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazės įsigytų užsienyje statytų laivų „Plaja Chironas”. Į jį po Makarovkos 1957 metais antruoju šturmanu pateko ir G.Južakovas, o vėliau tapo kapitonu.
Iš Klaipėdos atplaukę žvejybos laivai šeštąjį dešimtmetį prie Afrikos krantų gaudė žuvis, o „Plaja Chironas” jas gabeno į uostus nuo Senegalo iki Pietų Afrikos Respublikos
Sovietiniai jūrininkai tada juodajame žemyne buvo sutinkamai kaip draugiškos valstybės atstovai. Jiems mielai rodytos civilizacijos dar nepatyrusios gentys. „Kartą, – prisimena kapitonas, – jūrininkai pasiprašė nuvežami prie ežero, kuriame buvo krokodilų ferma. Jų ten knibždėjo devynios galybės. Kai kas paskui panoro turguje nusipirkti ir gyvą krokodiliuką. Jokių problemų. Ką kalbėti apie ryškiaplunksnes papūgėles, įvairiausių rūšių bezdžiones. Ne vienas pirko ir kaip gyvą suvenyrą vežėsi į namus. Jokia karantino tarnyba to daryti nedraudė. Ne plaukiojome, o tiesiog pasinerdavome į baltaodžiams nematytą pasaulį,”- prisimena G.Južakovas.
Kaip uolus jaunas kapitonas, jis ne tik viską dėjosi į galvą, bet ir užsirašinėjo dienoraštyje, kad kitą kartą atplaukus į tą patį uostą žinotų, kaip jame elgtis, kokie čia papročiai. Rašė, bet negalvojo, kad tai, išskyrus jį patį, kam nors būtų svarbu ir įdomu.
Juodasis reisas
Taip jau gyvenime yra, kad ir pati gražiausia šventė baigiasi. Kapitono G.Južakovo keliones „Plaja Chironu” keitė kiti laivai, kiti maršrutai. Ilgai užsitęsęs spalvingas jūrinis gyvenimas turėjo, deja, ir sunkių išbandymų. Tačiau tokio, kokį likimas pamėtėjo sulaukus jau solidaus amžiaus, kada nebetoli ir užtarnautas poilsis, jis nelinkėtų niekam. Tai nebuvo nei audra, nei uraganas, nei laivų susidūrimas tirštame rūke svetimame uoste. Nelaimė, tiksliau vienuolika mėnesių trukęs įgulos košmaras, atsėlino, tiksliau, tūnojo tarp pačių įgulos narių.
Nei iš šio, nei iš to reiso pradžioje buvęs žvalus jūreivis, atsakingas už laivo aprūpinimą produktais, ėmė sirguliuoti. Jis vis dažniau priguldavo pailsėti savo kajutėje. Atėję draugai ir pats kapitonas drąsindavo. Girdi, atplauksime į uostą, nupirksime gerų vaistų, praeis. Tačiau reikalai ėjo tik blogyn. Japonijoje ir Korėjoje atidavus krovinį, laivas prisiglaudė viename Sachalino salos užutėkyje, įgula laukė kito krovinio. Jo nebuvo, o negaluojantis jūreivis visai pasiligojo. „Teko, – prisimena kapitonas, – kateriu plukdyti į krantą ir palikti Korsakovo ligoninėje.”
Košmaras prasidėjo tada, kai be sergančio jūreivio išplaukusi į vandenyną įgula gavo radiogramą iš Korsakovo. Joje medikai informavo, kad įgulos narys mirė nuo AIDS. Sužinoję apie tai jūrininkai prisiminė, kaip bendravo, valgė, gėrė su buvusiu produktų tiekėju. G.Južakovas suka laiko juostą atgal ir pasakojo:
– Vos pasiekus Amerikos krantus, buvo imami kraujo mėginiai. Tikrinama, ar nėra daugiau užsikrėtusių AIDS. Vienas atsakymas buvo teigiamas. Tikrai puikus jaunas vaikinas. Juo pasiklioviau kaip savo sūnumi. Kaip jam apie tai pranešti, kai pats tuo netikiu. Pasakiau. Per kelias dienas iš vyro liko tik skeletas. Reikalavau tyrimą pakartoti. Atsakymas vėl teigiamas. Bijojau, kad nevilties apimtas jaunas žmogus nešoktų už borto. Krante, žinojau, jo laukė ne tik artimieji, bet ir mergina. Būtų ne vieno, o kelių žmonių tragedija. Išsireikalavau, kad tyrimą dar kartą atliktų viename medicinos centrų Vašingtone. Iš ten atėjo atsakymas, kad kraujo mėginyje AIDS užkrato nėra.
Ir pasakodamas apie tą košmarišką reisą, nors nuo įvykio praėjo jau ne vieni metai, kapitonas jaudinosi, lyg tai būtų buvę vakar. Matyt, ir geri, ir košmariški išgyvenimai palieka savo pėdsakus ilgam.
Knygų rašymo metas
Ne iš dangaus nukrito ir šiandieninis kapitono G.Južakovo rūpestis. Dabar jis po pasaulio uostus ir vandenynus „braido” mintimis. Kai išryškėja praeities epizodai, juos buvęs jūrininkas bando „uždaryti” rašomose novelėse, apysakose. Pradžioje sekėsi gal kiek sunkiau. Šiandien rašymas – jo gyvenimas. Jau sustyguota dešimtys kūrinių ir ne mažiau sukasi galvoje. Išleista ir knyga. Dar daugiau būsimų knygų, kurių kol kas yra tik vienintelių egzempliorų – autoriaus rankraščiuose.
Sukant laiko juostą atgal gimsta novelės, apysakos apie Jungų mokyklą, jos dėstytojus Litvinovą, Taratuniną. O kur dar afrikietiškų nuotykių motyvai, kurie kadaise buvo leidybai. Apie tai, kokį pelną būtų galima gauti iš knygų rašymo, kapitonas negalvoja. Kad tik užtektų kuklios pensijos jų leidimui:
– Rašau ne tam, kad uždirbčiau pinigų, nors be jų knygos neišleisi. Labiau rūpi parodyti, kad mano kartos jūrininkai ne tie, kaip dažnai kalbama krante, prasigėrę švaistūnai. Pasitaikydavo visko, bet kiek šviesių galvų, kiek puikių specialistų dirbo. Apie jų atiduotus jūrai gyvenimus noriu papasakoti, kad žmonės žinotų ir suprastų. Jūra ne tik nuotykiai ir dideli pinigai. Jūra pati atsirenka, kas jos išbandymus atlaiko, užsigrūdina, tampa jai reikalingas. Jei ne – žmogus nebuvo skirtas jūrininko gyvenimui.
Skuba, dėlioja prisiminimų vaizduote pagražintą savo ir buvusių šalia jūrininkų gyvenimus į rankraštį kapitonas G.Južakovas. Taip jis dar kartą „perplaukia” jūras ir vandenynus, lanko Afrikos, Argentinos, Tolimųjų Rytų uostus. Jei pavyks visa tai ne tik surašyti, bet ir išleisti knygas, jas perskaičiusieji pamatys pasaulį, kuriame gyvena jūrininkai.
Adelė Žičkuvienė