Pirmadienį Simo įgula vis dėlto bandė išplaukti į Baltiją menkių prisivilioti. Nuotaika vyrų buvo gera, kol pasiekė jūros vartus. Mariose pietų vėjas lyg ir nebuvo toks aršus, o štai Baltijos pakrantėje jis buvo „nesukalbamas”. Įgula trumpai pasitarė, ką daryti: plaukti tolyn ar nerizikuoti. Laivo kapitono, patyrusio žuvautojo, sprendimas buvo aiškus: negalima, nes bangavimas didelis. Tokiomis sąlygomis nepažvejosi, be to, rizikinga.
Vyrai paprašė pasukti į marias ir pabandyti išmesti inkarus prie Kiaulės nugaros. Juk išsiruošta pažvejoti.
Mariose pietų vėjas nors ir supo laivą, bet pavojaus nekėlė. Įsitaisė vyrai už laidų, sumerkė dugnines. Kantrybė truko dvi valandas. Kiek tikrino masalą, rasdavo jį tokį, kokį užkabindavo. Nė karto nekibo. Tapo aišku, kad laikas veltui gaištamas. Gaila buvo tuščiai leidžiamos poilsio dienos.
Penktadienį Smiltynės pakrantėje meškeriotojai irgi bandė savo laimę. Pūtė stiprokas, įkyrus pietrytys. Tiesiog į veidą. Niekur nuo jo nepasislėpsi. Srovė – iš marių.
Tarp tų atkakliųjų buvo ir mano du bičiuliai – Valius ir Pranas. Vyrai dugnines buvo paruošę plekšnėms gaudyti. Masalas – raudės porcija. Nepastebėdami momentinio meškerės viršūnėlės virptelėjimo jie suko ritę ir nusiimdavo po plekšnę. Didelių, žinoma, tose vietose nelauk, bet mažų – dažnai būna.
Pirmasis žvarbaus vėjo neišlaikė Valius. Palinkėjęs draugui sėkmės, suvyniojo meškeres ir sužvarbęs pasuko namo.
Juras Šilgalis