Darbas užsienyje labiausiai vilioja lenkus ir lietuvius, mažiausiai – slovėnus
Didžioji Britanija ir Airija itin traukia didesnio uždarbio ieškančius Rytų Europos gyventojus, iš kurių labiausiai dirbti užsienyje veržiasi lenkai ir lietuviai. Vienoms ES valstybėms migracija vis dar kelia baimę, o kitoms tapo nauju ekonomikos impulsu.
Prognozės viršytos
Po 2004-ųjų gegužės 1 dienos tik Jungtinė Karalystė, Airija ir Švedija atvėrė savo darbo rinkas naujųjų ES narių piliečiams, o kitos Bendrijos senbuvės migrantams planuoja dar kelerius metus taikyti įvairius apribojimus.
Didžiausio svetimšalių antplūdžio sulaukė Jungtinė Karalystė, kur per pastaruosius pusantrų metų panoro dirbti per 230 tūkst. žmonių iš Rytų Europos – gerokai daugiau, nei prognozavo šalies vyriausybė. Tokį europiečių judėjimą Didžiosios Britanijos dienraštis „The International Herald Tribune” pavadino „viena didžiausių pastarųjų dešimtmečių gyventojų migracijų”.
Europos piliečių užimtumą tirianti visuomeninė organizacija „European Citizen Action Service” apžvelgė visų 25 ES šalių asmenų judėjimą. Pastebėta, kad Jungtinė Karalystė pritraukė daugiausia naujųjų narių piliečių, kurių vidutinis amžius svyruoja nuo 18 iki 34 metų. Penktadalis čia atvykusių užsieniečių darbą stengėsi susirasti Londone, o kiti vyko į atokesnius miestus šalies centrinėje bei pietų dalyje.
Statistika liudija, jog 60 proc. migrantų – vyrai. Vos 5 proc. visų Didžiąją Britaniją pasiekusių užsieniečių atvyko su vaikais ar kartu su savimi atsivežė kitų išlaikomų asmenų.
Imasi bet kokio darbo
Beveik kas antras į Didžiąją Britaniją atvykęs užsienietis – lenkas, tad nenuostabu, kad Londone anglų kalbą vis dažniau nustelbia lenkų kalba. Antroji vieta migracijos reitinguose atiteko lietuviams, kurių tarp atvykėlių priskaičiuojama apie 15 proc. Mūsų tautiečių Jungtinėje Karalystėje dirba dvigubai daugiau nei čekų bei slovakų, jau nekalbant apie vengrus, estus ir slovėnus.
„Jie keičia Londono veidą ir kuria slaviškus ir baltiškus anklavus, kur rauginti agurkai ir lenkiškas alus tampa didžiuliu delikatesu, o lenkiškai kalbančių žmonių gali sutikti dažniau nei kalbančiųjų angliškai”, – taip apie naujuosius atvykėlius rašo vietos spauda.
Didžiosios Britanijos migracijos tarnybos duomenimis, didžiausia migrantų banga buvo stebima 2004 metų rugsėjo-spalio mėnesiais, o vėliau šis srautas kiek atslūgo.
Šiuo metu kas mėnesį į šalį atvyksta apie 16 tūkst. Rytų Europos šalių piliečių, kurie pasirengę dirbti bet kokį darbą tiek miestuose, tiek kaimuose. Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, dauguma imigrantų dirba mažiausiai kvalifikuotus darbus fabrikuose, viešojo maitinimo bei apgyvendinimo įstaigose, žemės ūkyje. Kai kurie įsidarbina stomatologais, autobusų vairuotojais, padavėjais ir pardavėjais.
Taip pat pastebima, kad kartais bet kokio darbo imasi net itin aukštą kvalifikaciją turintys žmonės, tačiau tik tam, jog pagerintų anglų kalbos žinias, o vėliau grįžta į savo šalį. Ir tik saujelė atvykėlių iš Rytų į Londoną atvažiuoja tiesiog pasiausti.
Specialistų tebetrūksta
Imigrantai iš Rytų Europos Didžiajai Britanijai jau uždirbo maždaug 885 mln. JAV dolerių, ir tik nedaugeliui atvykėlių prireikė socialinės paramos.
Vietos spauda pastebi, jog daugianacionalinė šalis naujuosius darbininkus „sugėrė lyg kempinė”. Palyginti didelis atvykėlių skaičius kol kas tesudaro mažiau kaip 1 proc. visų šios valstybės dirbančiųjų.
Nedarbas šalyje siekia istoriškai žemą lygį – 4,7 proc., o ekonomika ir toliau sparčiai auga. Tačiau, nepaisant netikėto bedarbių antplūdžio, Didžiosios Britanijos vyriausybė tebesiskundžia, kad statybų ir medicininės priežiūros srityje vis dar trūksta 600 tūkst. darbuotojų.
Į šią šalį jau anksčiau buvo įsileidžiami dirbti stomatologai iš Rytų bei Centrinės Europos. Vienoje Varšuvos švietimo įstaigų lenkų stomatologai buvo perkvalifikuojami dirbti D.Britanijoje. Atrinkti kandidatai pirmiausia turėdavo išklausyti šešių savaičių kursus apie šios valstybės nacionalinę sveikatos tarnybą bei pagilinti anglų kalbos žinias.
Pagal specialią programą per pastaruosius metus šioje šalyje buvo įdarbinta 120 stomatologų. Artimiausiu metu ketinama suteikti darbą dar 230 šio profilio specialistų.
Ekonomikos impulsas
Dešimtys tūkstančių Rytų Europos šalių gyventojų išvyko dirbti ir į Airiją bei Švediją, kurios taip pat atvėrė savo darbo rinkas naujųjų ES narių piliečiams. Tiesa, migracijos mastai šiose valstybėse gerokai skiriasi.
Airija per pastaruosius metus nepatyrė migracijos šoko. Šioje šalyje jau nuo 1999 metų liberaliau žiūrėta į atvykstančius bedarbius, kuriems 1999-2004 metais oficialiai išduotų darbo leidimų skaičius išaugo nuo 6 tūkst. iki 47,5 tūkstančio. Pastebėta, kad dar iki ES plėtros Airijoje dirbo gana nemažai lenkų bei lietuvių, kurių po 2004 metų gegužės dar daugiau plūstelėjo į Žaliąją salą.
Šios šalies ekspertai palankiai vertina naują migracijos bangą, kuri tapo nauju Airijos ekonomikos impulsu, būtinu sustiprinti rekordiškai augančią šalies ekonomiką. Bene labiausiai ES klestinti valstybė vis dar laukia imigrantų, kurių nuo 2004 metų gegužės jau atvyko apie 130 tūkstančių.
Įvertinant atvykstančiųjų ir vietos gyventojų proporciją, Airija, kur gyvena vos 4 mln. gyventojų, tapo patraukliausia ES nare, pritraukusia 6 kartus daugiau imigrantų nei D.Britanija.
Į migracijos paskatintus pokyčius suskubo reaguoti ir Airijos bankas, kuris nutarė informaciją apie teikiamas paslaugas leisti ne tik anglų, bet ir lenkų kalba. Toks sprendimas buvo priimtas atlikus rinkos tyrimą ir įsitikinus, jog užsieniečiams, iš kurių taip pat dauguma – lenkai, dėl kalbos barjero sudėtinga naudotis banko paslaugomis.
Apribojimų nešvelnins
Tuo tarpu Švedijoje imigracijos mastai nėra tokie dideli. Nuo ES plėtros praėjus šešiolikai mėnesių, į šalį atvyko maždaug 16 tūkst. žmonių, kurių du trečdaliai – Lenkijos piliečiai. Nuo jų gerokai atsilieka lietuviai, kurių čia priskaičiuojama tik pora tūkstančių, ir estai. Patys švedai dar prieš ES plėtrą nebuvo linkę sureikšminti gresiančios imigracijos bangos. Apklausos liudijo, kad tik 7 proc. vietos gyventojų nerimavo dėl šalį galinčių užplūsti bedarbių. Labiausiai nuogąstauta, kad atvykėliai ims naudotis socialinės apsaugos sistemos teikiamais privalumais, tačiau nuo 2004-ųjų Rytų Europos piliečiams buvo skirta socialinių paslaugų vos už 18 tūkst. eurų.
Suomija ir Danija, numačiusios „laisvo žmonių judėjimo” apribojimus, nebuvo patrauklios tarp ieškančiųjų darbo užsienyje. Oficiali statistika skelbia, kad Suomijoje dirba apie 14 tūkst. estų, tačiau jie neaplenkė pirmoje vietoje likusios atvykėlių iš Rusijos bendruomenės.
Danija naujųjų ES narių piliečiams per pirmuosius išsiplėtusios Bendrijos metus išdavė tik 3,2 tūkst. darbo leidimų, kurių dauguma atiteko lenkams, lietuviams bei latviams.
Austrija ir Vokietija, kurios iki šiol baiminasi pigios darbo jėgos antplūdžio, artimiausiu metu neketina atsisakyti migrantams numatytų apribojimų – ypač darbo vietų kvotų kai kuriuose ūkio sektoriuose. Prognozuojama, kad iki 2030 metų į šias valstybes suplūs apie 4 mln. darbininkų iš Centrinės Europos šalių.
Dar iki 2004-ųjų labai daug pasienyje su Austrija gyvenusių slovakų, vengrų ir čekų dirbo būtent šioje valstybėje. Vadinamųjų pasienio migrantų ypač stengiasi išvengti Vokietija, kur iki šiol dirba daug lenkų bei čekų. Dar 1991 metais, netrukus po Berlyno sienos sugriovimo, Vokietijos vyriausybė leido užsieniečiams kai kuriuose ūkio sektoriuose dirbti sezoninius darbus. Dvišalės sutartys dėl laikino įdarbinimo buvo pasirašytos su Lenkija, Vengrija, Slovakija bei Čekija, kurių piliečiai galėjo oficialiai po kelis mėnesius padirbėti Vokietijoje. Šiandien viena stipriausių valstybių pati stengiasi įveikti gilią ekonominę krizę ir nedarbą, pastaraisiais metais siekiantį 10-11 proc.
Tikisi, kad emigrantai grįš
Daugeliui senųjų ES narių piliečiams laisvas asmenų judėjimas vis dar kelia nemažai neigiamų asociacijų bei baimių. Būgštavimai dėl pigios darbo jėgos antplūdžio buvo viena iš priežasčių, paskatinusių Prancūziją nepritarti ES Konstitucijai. Prancūzai iki šiol bijo, kad naujųjų ES narių piliečiai, pasiryžę dirbti už mažesnį atlygį, pasiglemš jų darbo vietas.
Prancūzijoje, įsiplieskus debatams dėl ES Konstitucijos, regis, ne juokais išsigąsta „lenko santechniko”, simbolizavusio pigios darbo jėgos antplūdį iš Rytų Europos. Vis dėlto šioje valstybėje, kur bedarbių priskaičiuojama beveik 2,5 mln., nuolatos yra laisvų apie 250 tūkst. darbo vietų ir kasmet jaučiamas vis didesnis nekvalifikuotų darbininkų stygius.
Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje imigracija iš Rytų Europos šalių padidino gretas manančiųjų, kad norėdama atsigauti ES turi ir toliau eiti integracijos keliu. Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Švedijoje imigrantų iš Rytų Europos antplūdis šiose šalyse nesukėlė politinių nesutarimų, nes nedarbo lygis minėtose valstybėse buvo gana žemas.
Iš kitų ES narių labiausiai migrantus viliojo Ispanija, kur iki 2004-ųjų nelegalaus darbo mastai didėjo gana sparčiai. Pastebėta, kad net ir po Bendrijos plėtros tik labai nedaug darbdavių suskubo legalizuoti iš užsienio atvykusius darbininkus.
Nors migrantai su džiaugsmu pasitinkami tik kai kuriose ES senbuvėse, Rytų Europos valstybės vis garsiau kalba apie gresiantį „smegenų nutekėjimą”. Ypač daug jaunų gyventojų netenkančios naujosios ES narės viena kitą guodžia atliktomis apklausomis, liudijančiomis, kad gimtuosius kraštus paliekantys specialistai ketina padirbėti tik laikinai, o užsidirbę pinigų norėtų grįžti atgal. Tiesa, tarp Baltijos šalių lietuviai dažniausiai išreiškia norą padirbėti užsienyje. Dar didesniu noru dega lenkai, kurių įvairiose ES šalyse jau dirba daugiau kaip pusė milijono. Tuo tarpu slovėnai mažiausiai veržėsi dirbti už savo šalies ribų.
Paskaičiuota, kad praėjusiais metais Senajame žemyne iš viso migravo apie 2 mln. žmonių. Tai nulėmė, jog vienose valstybėse gyventojų skaičius didėjo, kitose – mažėjo. Labiausiai gyventojais pasipildė Airija, Ispanija bei Kipras, o daugiausia jų neteko visos trys Baltijos valstybės bei Lenkija ir Vengrija.
Lina Navickaitė