Vaikų globa bei įvaikinimas – Lietuvai itin aktualus klausimas. Spartėjant globalizacijos procesams, ši tema tampa vis opesnė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Įvaikinimo tarnyba organizavo tarptautinę konferenciją „Vaikų apsauga, įgyvendinant tarptautines vaiko globą ir įvaikinimą reglamentuojančias konvencijas”. Apie tarptautinį įvaikinimą, vaiko teisių užtikrinimą pasakojo Įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė.
– Kuo svarbi ši konferencija?
– Ne paslaptis, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, daugėja ne santuokoje gimstančių vaikučių, gausėja ištuokų ir pakartotinių vedybų, taip pat ir su kitų valstybių piliečiais. Pasitaiko atvejų, kai po ištuokos, vienam iš tėvų išvykus gyventi į užsienį, su kitu iš tėvų lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Jie turi teisę matytis ir bendrauti su abiem tėvais, gauti jų išlaikymą ar paveldėti turtą. Ši konferencija ypatinga tuo, kad, ko gero, pirmą kartą tiek daug dėmesio skyrėme tarpvalstybinio bendradarbiavimo tėvų pareigų vykdymo, vaiko globos bei matymosi su vaiku teisių užtikrinimo sritims.
– Kokios tarptautinės normos vaiko teisių apsaugos srityje galioja mūsų šalyje?
– Lietuva yra prisijungusi prie dviejų šioje srityje itin svarbių konvencijų – 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų bei 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje.
Norėčiau pabrėžti, kad pagrindinis kiekvienai šaliai, prisijungusiai prie Hagos konvencijos, taikomas principas – tai subsidiarumo principas, kuris reiškia, kad visos šalys pripažįsta nuostatą, jog vaikas turi augti savo biologinėje šeimoje. Jeigu tai nėra įmanoma, turi būti siekiama užtikrinti nuolatinę priežiūrą kitoje vaiko kilmės šalies šeimoje. Tik tuo atveju, jeigu vaiko kilmės šalyje nėra galimybės suteikti vaikui šeimą ir namus, turi būti svarstomas tarptautinio įvaikinimo klausimas. O pagrindinis principas tam, kad harmoningai vystytųsi vaiko asmenybė, – jis turi augti šeimos aplinkoje, laimės, meilės ir supratimo atmosferoje. Tai ir yra vaiko teisių į šeimą, kurioje formuojasi jo asmenybė, pripažinimas.
– Kokios įvaikinimo tendencijos užsienyje ir Lietuvoje?
– Pastaruosius metus tarptautinio įvaikinimo skaičiai išlieka pastovūs, tačiau keičiasi įvaikinamų vaikų savybės. Vis daugiau įvaikinama vaikų su specialiais poreikiais. 2004 metais iš 103 įvaikintų vaikų net 62 turėjo specialių poreikių, t.y. buvo vyresni nei 7 metų. 10 vaikų turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, daugiau nei 30 buvo įvaikinti kartu su savo broliais ir seserimis. Taigi pamažu orientuojamasi į vaikų su specialiais poreikiais įvaikinimą, o mažiems vaikučiams pavyksta surasti šeimas ir Lietuvoje. Per 2004 metus Lietuvos piliečiai įsivaikino 194 vaikučius, tuo tarpu 2003 metais buvo įvaikinta 117 vaikų.
– Kaip manote, ką dar galima būtų padaryti, kad kuo daugiau vaikų būtų įvaikinama Lietuvoje?
– Labai svarbus visuomenės požiūris. Vis dažniau pavyksta prikalbinti įsivaikinusias šeimas pasidalinti savo gyvenimiška patirtimi. Kuo daugiau visuomenė žinos, tuo mažiau neatsakytų klausimų ir abejonių kils. Remdamiesi užsienio valstybių praktika, nuolatos stipriname įtėvių paruošimo įvaikinimui procesus.
Noriu pasidžiaugti, kad vis dažniau lietuvių šeimos ryžtasi įsivaikinti ne tik mažus, poros mėnesių kūdikėlius, bet ir vyresnius vaikučius. Daugėja šeimų, kurios įvaikina net kelis vaikus iš karto. Itin džiugu, kad po truputį mūsų šalyje daugėja ir tokių šeimų, kurios įsivaikina vaikučius, jau turėdamos savo atžalų.
Noriu visą Lietuvos visuomenę dar kartą pakviesti prisidėti prie to, kad kuo daugiau likimo nuskriaustų vaikučių rastų savo šalyje juos mylinčius mamą ir tėtį, saugius ir jaukius namus.
Dalia Milkevičienė,
SADM Ryšių su visuomene tarnybos vedėja