Pavyzdingas moksleivis, sulaukęs paauglystės, dažnai tampa neatidus, ir mokytojai privalo rašyti vis žemesnius pažymius.
Tačiau paauglio elgesiui tokios drastiškos priemonės neturi jokios įtakos. Paauglystės laikotarpiu vaikas išgyvena daug fizinių bei psichinių savo organizmo pokyčių. Vaikystės slenkstį peržengęs jaunuolis nebenori tik vykdyti pareigų ir daryti tai, kas privaloma.
Pasikeičia figūra
Apmaudu, tačiau tėvai dažnai neįstengia suprasti, kodėl vaikas, kuris mokėsi pavyzdingai, sulaukęs paauglystės, staiga pasikeitė. Pedagogai šį faktą dažniausiai tik konstatuoja, nes neturi laiko ieškoti priežasčių.
Pirmiausia tėvai baiminasi, ar jų vaikas nesusirgo. Su paaugliais tikrai „kažkas” vyksta. Tačiau dažniausiai tai nebūna liga.
„Kaip per vasarą jūs išaugote!” – džiaugiasi mokytojai susitikę su savo mokiniais rudenį, po kelių mėnesių nesimatymo. Tačiau ar pedagogai visuomet suvokia, jog šalia to džiaugsmo jų laukia ir nauji rūpesčiai. Juk tie vaikų pokyčiai – ne vien išoriniai, fiziniai, bet ir psichologiniai.
Užtenka tik pažiūrėti į pasikeitusias paauglių figūras, kažkokius negrabius, nekoordinuotus judesius. Galima suvokti, jog jie jau peržengė vaikystės slenkstį.
Toks nerangumas, tarytum nesugebėjimas normaliai vaikščioti, sėdėti būdingas abiejų lyčių paaugliams. Ir veltui šiame amžiaus tarpsnyje reikalautume, kad jie būtų grakštūs. Tai netolygaus jų kaulų ir raumenų augimo rezultatas. Berniukai auga greičiau, ir tie jų pokyčiai paauglystėje labiau išryškėja.
Galvos skausmas
Motina skundžiasi: „Anksčiau sūnus, grįžęs iš mokyklos, papietavęs, tuoj bėgdavo į kiemą su draugais pasportuoti. O dabar kokiai valandai išsitiesia ant sofos, lyg po sunkaus fizinio darbo. Kodėl?”
Gimdytojams reikėtų žinoti, jog toks patysojimas paaugliams yra fiziologiškai reikalingas. Auga vaikas, auga ir jo širdis. Jei patikrinsime jo pulsą, pastebėsime, jog jis neretai būna dažnesnis nei suaugusio žmogaus. Nereikia laikyti apsimetinėjimu ar tinginyste ir tokio amžiaus vaikų nusiskundimų, jog jam skauda galvą. Augančiam organizmui reikia deguonies, kurio tikrai trūksta perpildytose mokyklų klasėse. Ypač tai jaučia paauglės. Jos dažniau kenčia dėl padidėjusio kraujo spaudimo. Jaunatvės hipertonija pradeda reikštis nuo 13 – 14 metų.
Poilsio ir judėjimo poreikis paauglystėje keičiasi. Todėl nereikia stebėtis, kad paauglys pakeičia savo popiečio veiklos tvarką.
Psichologų nuomone, teisingiausia būtų paaugliui pačiam leisti tvarkyti savo dienos režimą. Jam reikia paaiškinti, kad jis jau pakankamai didelis ir gali pats spręsti, kaip jam geriau tvarkyti savo popietės laiką. Žinoma, reikės įsikišti pastebėjus, jog toks paauglio savarankiškumas neracionalus.
Lytinio brendimo metu paaugliai tampa kur kas jautresni, impulsyvesni. Juos gali suerzinti kiekviena smulkmena, o smegenų žievėje stabdymo procesas vyksta lėtai. Todėl tiek namuose, tiek mokykloje jie tampa konfliktiški. Susierzinimas trukdo ir susikoncentruoti pamokose.
Suprantama, jog mokytojams lengviau dirbti su mažaisiais, nes jų dėmesį galima valdyti. O paaugliui? Jei jam neįdomu, jis nesusikaupia, negirdi, neišmoksta dėstomos medžiagos. Todėl ir sakoma, jog vaikas pradėjo blogiau mokytis. Dėl to jie barami, kritikuojami.
Praktika rodo, jog berniukus dėl to apima apatija, mergaitės dažniau verkia.
Bijo sakyti tiesą
Kaip galima padėti savo pusiau užaugusiems, lengvai pažeidžiamiems, gerokai agresyvesniems vaikams?
Nesunku pastebėti, jog paauglius kasdien erzina suaugusiųjų pasenęs požiūris į juos, kaip į vaikus. Tą dažnai jie ir pasako: „Aš ne mažas!” Suaugusiems reikėtų tai pripažinti. Su paaugliu derėtų bendrauti kaip su sau lygiu. Pripažinti, kad jie jau ne tie mažyliai, kurie žiūrėjo į suaugusiuosius iš apačios. Jiems jau daug kas nepatinka, jie jau sugeba nelauktai pakritikuoti, reikalauja, kad būtų išgirsta jų gerbiama nuomonė. Jei tėvai ar mokytojai būtų lankstesni, konfliktų sumažėtų, – tai ir bus pagalba „kampuoto” charakterio paaugliui.
Paauglius konsultuojantys psichiatrai teigia, jog moksleiviams ne itin patinka mokytojai, kurie vertina mokinį pagal tai, ar jis atliko namų darbus, sugebėjo atsakyti į klausimą.
Paaugliai norėtų, jog tas vertinimo kriterijus nebūtų toks siauras. Juos skaudina, kad, pasakę tiesą, dažnai būna nesuprasti. Tada jie pradeda meluoti ir tampa dar blogesni. „Jei, pavyzdžiui, išdrįsi pasakyti tiesą, kad blogai jautiesi ir todėl neatlikai namų darbų, gali tikėtis, kad būsi tik išjuoktas, – aiškino keturiolikmetis Rokas. – O ir tėvai dažnai tik apsiriboja formaliais buities klausimais. Ir visur tik girdi, jog privalai padaryti tą ir aną. Atsibodo!”
Psichologai sako, jog paaugliai dažniausiai tik vaizduoja, jog tėvų žodžiai jiems nesvarbūs. Tokia nuostata pastariesiems greičiau reikalinga, siekiant pabrėžti savo nepriklausomybę. O iš tikrųjų tą iš tėvų, mokytojų girdėtą išmintį jie dažnai pakartoja kaip savo.
Vetusta Prišmantienė