Rudeniškai šilta popiečio saulė verčia markstytis ant tiltelio sutūpusias merginas. Panelės stengiasi fotografui šypsotis, nors ką tik vykęs pokalbis ne vienai jų išspaudė karčias prisiminimų ašaras, vertė krūpčioti ir iš naujo panirti į seniai atskaudėjusį laiką.
Panevėžio A.Bandzos vaikų namų auklėtinės 15-metė Veronika Ramanauskaitė, jos bendraamžė Margarita Vasiliauskaitė ir 17-metės Odeta Gustaitytė bei Agnė Deksnytė – ne našlaitės. Tačiau merginų gyvenimas susiklostė taip, kad visos jos dar vaikystėje prarado šeimas ir atsikraustė į valdišką įstaigą.
Savų vaikų neišbarstys
Vaikų namuose netrūksta nei valgio, nei patogumų, nei auklėtojų meilės, tačiau kiekvienos širdyje rusena mažytė viltis atsidurti laisvėje. Laisve vaikų namų auklėtinės vadina gyvenimą tikroje, darnioje ir mylinčioje šeimoje.
Merginos supranta, kad jokie stebuklai nebesugrąžins to, kas prarasta, todėl gražias viltis jos siunčia į ateitį, kada pačios kurs šeimas. Margarita, Odeta, Veronika ir Agnė tvirtina, jog savų vaikų nieku gyvu neišbarstys po pasaulį.
Jos drąsios ir kalbios, jaunatviškai vėjavaikiškos, smalsaujančios ir norinčios patikti. Merginų drąsa – su vos juntamu agresyvumo atspalviu, galbūt išsiugdyta stengiantis prisitaikyti gyvenant be tėvų šilumos ir meilės.
Gėda dėl tėvų klaidų
Veronika šypsosi gerokai ramiau nei jos draugės. Apima įspūdis, tarsi mergina nešiotųsi džiugią, širdyje nebetelpančią paslaptį.
Taip ir yra – netrukus ji sulauks dienos, kai visam laikui įžengs į globėjų namus.
Veronikai likimo draugės šiek tiek pavydi. Tiesa, mergaitės garsiai to nesako, jos net nekalba apie naują gyvenimą. Bet vogčiomis mesti žvilgsniai liudija norą atsidurti Veronikos vietoje.
Tamsiaplaukė mielai besišypsanti 15-metė nedrąsiai pasakoja apie savo skaudžią praeitį ir kelius, kurie atvedė į vaikų namus. Veronikai gėda dėl tėvų klaidų. Toks jausmas kamuoja visus globos įstaigos gyventojus.
Prisiminimai verčia krūpčioti
Veronika – ne vienturtė. Mergina turi 35 metų brolį ir 21 metų seserį, jie jau sukūrę savas šeimas.
Iki 7-erių Veronika augo su motina ir tėvu. Tačiau kai atsidūrė vaikų namuose, gimdytojai ją aplankė tik vieną kartą. Dar kelis kartus mergina savo tėvus matė mieste, bet tik iš tolo.
Veronikos tėvų tragedija – alkoholis, per jį šeima degradavo ir prarado vaikus.
Prisiminimai apie namus mergaitę dar ir dabar verčia krūpčioti. Būdama 6-erių Veronika vos nesudegė. Tąkart bute buvo atjungta elektra. Motina mažame kambarėlyje uždegė žvakę ir pastatė prie lovos, kur gulėjo vaikas.
Kai pradėjo smilkti patalai, apgirtę suaugusieji net nesureagavo. Motina su tėvu prasiblaivė tik tuomet, kai lova užsiliepsnojo atvira ugnimi. Tada jie prisiminė ir kamputyje susigūžusią šešiametę dukrą.
Ne mažiau skaudu Veronikai prisiminti ir tai, kad tėvai nenorėjo jos leisti į mokyklą.
„Prisimenu, kaip eidavau ir iš visur rankiodavau knygutes. Labai norėjau mokytis. Skaityti išmokau pati. Kartais pas tėvus ateidavo ir negirtų žmonių, aš jų klausdavau, kaip tariamos raidės. Kažkaip suvokiau, kaip tuos garsus susieti. Ir rašyti mokiausi pati. Jei rasdavau kur pratybų sąsiuvinių, pati juos prirašydavau”, – pirmuosius neįtikėtinai sunkius žingsnius į žinių pasaulį prisiminė Veronika.
Jos brolis girtaujantiems tėvams daugybę kartų bandė padėti, bet visos pastangos ėjo perniek. Tėvai pragėrė gerą butą, sodybą ir liko kaip stovi.
„Mama apako, bet tebegeria. Brolis su sese mamos nepripažįsta. O aš labai atlaidi, negaliu pykti ant tėvų. Džiaugiuosi, kad išsikapsčiau iš to visko, ko jie man pridirbo, dabar jau eisiu savo keliu”, – su liūdesiu pasakojo Veronika.
Prieš metus mergaitei likimas ištiesė draugišką ranką. Į vaikų namus atėjo menininkė Virginija Matuzevičienė, auginanti savus 8 vaikus, ir pasakė galinti globoti kurį nors pamestinuką.
Vaikų namų darbuotojos moteriai pasiūlė susidraugauti su Veronika. Įžengusi į geraširdės moters namus, mergaitė visa širdimi pamilo tą gausią ir spalvingą šeimą. Įdomu, kad visi, kas tik pamato Veroniką ir mamą Virginiją (taip ją vadina mergaitė) kartu, negali atsistebėti judviejų išoriniu panašumu.
Šiuo metu tvarkomi dokumentai, kad oficialiais Veronikos globėjais taptų V.Matuzevičienės uošviai.
Ateitį Veronika mato tik šviesiomis spalvomis. Ji jaučia turinti menininkės gyslelę, tad ateityje svajoja studijuoti dizainą.
Išbandymai – vienas po kito
Šviesiaplaukė smulkaus veido ir dailaus sudėjimo 17-metė Odeta vaikų namuose atsidūrė tik prieš dvejus metus.
Pirmiausia į valdišką įstaigą papuolė tada vos dvejų metukų Odetos broliukas, jam iš paskos čia atsikraustė ir kitas brolis, už mergaitę jaunesnis metais, o tada jau visam laikui vaikų namuose įsikūrė ir Odeta.
„Kai mus čia atvežė, patyrėme labai didelę traumą. Ketinome su broliu pabėgti. Brolis niekada čia nepritapo, jį išvežė į Švėkšnos psichoneurologijos internatą”, – tyliu balsu pasakojo Odeta.
Merginai be galo skaudu, kad subyrėjo šeima. Likimas, tarsi piktai pokštaudamas, kišo vieną po kito sunkesnius išbandymus.
Tragedija prasidėjo tą dieną, kai be žinios dingo darbo reikalais į Rusiją išvažiavęs Odetos tėvas. Iki tol 4 asmenų šeima turėjo pusę privataus namo, gyveno pasiturimai ir sutardami.
Vyrui dingus, Odetos motina, nerasdama sau vietos, vis dažniau sielvartą ėmė skandinti alkoholyje. Vėliau su dviem vaikais likusią moterį ištiko antras likimo smūgis – ji neteko darbo „Ekrano” bendrovėje.
Šeima pardavė namą ir išsikraustė į dviejų kambarių butą. Motina dirbo pardavėja, siuvėja, virėja, padavėja. Ir vis labiau gerdavo.
Odeta papuolė į avariją. Grįžusiai iš ligoninės po smegenų sukrėtimo sunkiai sekėsi mokslai. Liko kurso kartoti antrus metus.
Kiti metai buvo dar košmariškesni. Šeima iš dviejų kambarių buto persikraustė į vieno. Galiausiai teko išsikelti į bendrabutį.
Odetai mokslai mažai rūpėjo, nes namie ir be jų buvo apstu problemų. Viename bendrabučio kambarėlyje turėjo išsitekti ji su broliu, motina ir sugyventinis bei neseniai gimęs mažasis broliukas.
Negandų karuselė sukosi pražūtingu greičiu. Girtą motiną laiptinėje užpuolė kažkokie chuliganai ir žiauriai sumušė. Iš ligoninės moteris išėjo neįgali, pusiau paralyžiuota, kankinama epilepsijos priepuolių.
Tais metais Odeta dar kartą buvo palikta toje pačioje klasėje.
Baisios traumos trijų vaikų motinai atvėrė akis, ji liovėsi girtauti, tačiau apie pasirūpinimą atžalomis nebegalėjo būti nė kalbos. Invalidumą gavusi moteris vargiai galėjo apsitarnauti pati, o lėšos pragyvenimui – tik invalidumo pensija. Taip Odeta ir broliai pateko į valdiškus namus.
Dabar mergina motiną lanko beveik kasdien. Būna, kad moters sveikatos būklė tiek pablogėja, jog ši negali net atsikelti iš lovos.
Odeta dabar tik aštuntokė, bet su mokslais susidoroja nesunkiai. Sulaukusi 18-os mergina svajoja išvažiuoti pas Šiauliuose gyvenančią tetą. Abi su giminaite ta tema jau yra kalbėjusios. Tolimiausiose vizijose – vokiečių kalbos studijos Šiaulių universitete.
Nebando ieškoti kaltų
„Mano šeimos problema kaip ir visų – motina pradėjo gerti”, – sako 15-metė Margarita.
Septynmetę mergaitę iš motinos atėmė Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Savo tėvą Margarita matė tik būdama maža, jo bute abi su motina yra nusifotografavusios. Tėvas turi kitą šeimą. Apie judviejų bendravimą negali būti nė kalbos.
Margarita turi du jaunesnius brolius. Vienas gyvena vaikų namuose Biržuose, kitas – pas motiną.
Margarita su motina retkarčiais susitinka pas močiutę. 71 metų močiutė prižiūri iš patalo nesikeliančią invalidę vyresniąją Margaritos seserį. Ją moteris augina nuo kelių mėnesių.
20-metė mergina susižalojo prieš 7 metus per kūno kultūros pamoką. Mokytoja liepė daryti kūliavirstį ir verčiantis per galvą moksleivei lūžo trys kaklo slanksteliai. Mergaitę ištiko paralyžius ir ji jau daug metų yra visiškai prikaustyta prie patalo.
Margarita su motina nesileidžia į atvirus pokalbius, nesiaiškina ir neieško kaltų, kodėl gimdytoja pradėjo girtauti. Mergaitė tiesiog nejaučia poreikio artimai bendrauti.
Margaritos motina muzikė, baigusi Klaipėdos konservatoriją. Iš vaikystės Margarita atsimena, kad motina grodavo pianinu ir akordeonu.
Vyriausiosios sesers tėvas, oficialus motinos vyras buvo jūreivis. Susituokę jiedu pagyveno labai neilgai, vyras paspruko, o pirmagimė atsidūrė pas močiutę.
„Čia trūksta laisvės. Ne, mūsų nevaržo, visur išleidžia, buvome ir prie ežerų, ir prie jūros, ir visokiuose muziejuose, ekskursijose. Aišku, čia gyvendamos pamatome daug daugiau nei galėtume gauti namie. Bet vis tiek…” – skirtumą tarp vaikų namų ir tikros šeimos bando paaiškinti 15-metė.
Margaritai prastai sekasi matematika. Mergaitė svajoja tapti fotografe.
Namus prisimena su nostalgija
Agnė judri lyg gyvsidabris ir labai kalbi. Palyginti su kitomis, ji čia naujokė, A.Bandzos vaikų namuose apsigyveno tik prieš 4 mėnesius, bet jaučiasi lyg žuvis vandenyje.
17-metės biografija pati spalvingiausia iš visų pašnekovių. Ir kelias į vaikų namus kiek kitoks nei likimo draugių.
Mergina su tėvu, motina, už ją vyresniais seserimi ir broliu gyveno Kaune. Kai ilgą laiką vienoje privačioje bendrovėje dirbusi motina neteko darbo ir mirė kartu gyvenusi močiutė, šeima didmiestyje būstą pardavė ir išsikraustė gyventi į Kazlų Rūdos apylinkes.
Agnė sako iki to laiko mokiusis vien dešimtukais. Miesto vaikui kaimo mokykloje pritapti buvo sunku, o mokytis – juokingai lengva. Mergaitei trūko miesto, buvusių draugų, veiklos.
Po vieno vaikiško konflikto su tėvu Agnę pas save pradėjo kviesti Panevėžyje gyvenantys seneliai. Paauglė džiugiai priėmė pasiūlymą.
„Man buvo 13 metų, kai tėvas atvežė pas senelius ir su dviem pundeliais paliko kaip šuniuką”, – pasakojo Agnė.
Galima suprasti, kad kelionės iš namų šaknys glūdi giliau, bet mergina nenori apie tai kalbėti.
Po metų seneliai per teismą įsiteisino anūkės globą. Teisme buvo ir tėvai, bet tų akimirkų Agnė taip pat nenori prisiminti.
„Pirmus metus pas senelius buvau tyli rami, o paskui pradėjau pankuoti. Mano tėvas irgi buvo pankas, važinėdavo su muzikantais į gastroles. Jis dar ir menininkas, piešia. Aš į jį labai panaši.
Seneliai niekur neleisdavo – nei į diskotekas, nei pas draugus. Pradėjau bėgti iš pamokų. Nesutarėm dėl visko: dėl rūbų, dėl muzikos, dėl draugų ir madų”, – pirmuosius nesantarvės požymius vardijo Agnė.
Kitąmet Agnė mokykloje pasirodė tik rugsėjo 1-ąją, o paskui nebėjo. Būrelis tokių pat kaip ji rinkdavosi pas kurį nors namuose, piešdavo, klausydavo muzikos, eidavo pasėdėti į centrą.
Kai klasės auklėtoja mergaitę apskundė močiutei, namie kilo audra. Močiutė nupirko gėlę ir Agnę už rankos nuvedė į dešimtą klasę. Tą dieną padūkėlė pankė namo nebegrįžo. Draugai sumetė 50 litų ir tiesiai iš mokyklos ji patraukė į autobusų stotį.
Tokia kaip stovi, be jokių daiktų, be nieko, po kelių nesimatymo metų Agnė parvažiavo pas tėvus. Tačiau šeima paklydėle neapsidžiaugė.
Įsitvirtinti kažkada savanoriškai paliktuose tėvų namuose pasirodė ne taip ir paprasta. Agnė nuėjo į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir pareiškė persikelianti pas tėvus. Mergaitei buvo paaiškinta, kad toks grįžimas įmanomas tik teismo keliu, kai seneliams bus anuliuotas globėjų statusas.
Iki teismo proceso pareigūnės Agnei pasiūlė grįžti pas senelius. Paauglė nė už ką nesutiko to daryti, tad atsidūrė Panevėžio laikinuosiuose globos namuose. Mergina ten gyveno 7 mėnesius.
Agnė nežino, ar tuo metu vyko koks nors teismo procesas, ar seneliai ir tėvai aiškinosi dėl jos gyvenamosios vietos.
„Su tėvais ryšys nutrūko. Aš jiems skambinau. Bet nesigilinau, kodėl ir kas. Man nebeįdomu”, – pavargusiu balsu sakė Agnė.
Mergina dėžutėje laiko tėvo nuotrauką. Dažnai ją išsitraukia ir žiūri. Tėvo pasiilgsta labai. Gal kad į jį panaši.
„Tėtis – meniška siela. Nors jam jau 50 metų, bet mes klausom tokios pat muzikos”, – svajingai kalba mergina.
Vaikų namuose Agnei patinka. Jos netrikdo nei būrys svetimų vaikų, nei visiems privaloma tvarka.
Jei laiką būtų galima pasukti atgal ir pakeisti kurį nors tarpsnį, Agnė nebevažiuotų gyventi pas senelius. Mergina namus prisimena su nostalgija, visos nesantarvės ir vienu metu per didelis tėvų vartojamo alkoholio kiekis dabar atrodo visai nedidelės blogybės lyginant su tuo, kad nebeturi namų.
Gailutė Kudirkienė
„Panevėžio rytas”