Valdančiajai koalicijai – laikas gedulingoms mišioms? Nebūčiau toks tikras, nepaisant aštrių Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho penktadienį padarytų pareiškimų apie tai, kad darbiečiai svarstą ne tik galimą savo kandidatą į premjero postą, bet taip pat neatmeta ir pirmalaikių Seimo rinkimų galimybės.
Diagnozė koalicijai vis dėlto nėra tokia vienareikšmė, nepaisant aštrių V. Uspaskicho Algirdui Brazauskui skirtų strėlių apie tai, kad šis „padarė nemažai klaidų per metus, ir viskam yra ribos”.
Iš tikrųjų, dėl A. Brazausko arogancijos vis didesniais pagreičiais įsisukantis skandalas dėl jo žmonos verslo jau pačiu artimiausiu metu gali tapti nebesustabdomas ir nelabai tepriklausantis nuo žaidimų politikos užkaboriuose. Tačiau koalicijos pleišėjimo priežastis ne A. Brazauskas ir jo problemos. Bet kuriuo atveju – ši priežastis toli gražu ne pagrindinė. Yra ir svaresnių, nors iš pirmo žvilgsnio ir ne tokių akivaizdžių.
Tarkime, tik 22 Seimo narių mandatus turintys, tačiau ministrų kabinete dominuojančias pozicijas užimantys socialdemokratai per vienerius koalicijos gyvavimo metus kitiems trims partneriams spėjo gerokai „įsiėsti” dėl savo uzurpuoto „vyresniojo brolio” koalicijoje vaidmens. Tam tikras valdančiųjų ketvertuko santykių nepatvarumas buvo užprogramuotas prieš metus.
Taigi, išsireiškiant paprasčiau, pagrindinė dabartinių ratilų priežastis – Darbo partijos noras peržiūrėti koalicijos sutarties pozicijas. Dar aiškiau – pasinaudojus A. Brazausko skandalu, atsiimti tai, kas V. Uspaskicho ir jo bendrapartiečių nuomone, jiems priklauso.
Ant politinių kortų stalo – labai paprasta aritmetika. Seime 39 Darbo partijos atstovai (5 ministrų portfeliai Vyriausybėje), 22 socdemai (premjeras ir 5 ministrai), 11 socialliberalų (2 ministrai) ir 11 „valstiečių” (1 ministerija). Taigi koalicijai priskirtinos 84 nominalios seimūnų galvos.
Kas žais pokerį, o kam lemta rinkti tik mizerį?
Suprantama, kad tikromis kortomis čia žais tik darbiečiai su socialdemokratais. A. Paulausko socialliberalams ir K. Prunskienės valstiečiams šioje partijoje liktų tik dramblių kautynių metu savo pozicijas išsaugoti siekiančių liliputų vaidmuo.
Vertinant Darbo partijos galimybes pretenduoti į didesnį skaičių pozicijų, reikia turėti galvoje, kad be socialdemokratų ko nors tikėtis jiems yra labai sunku. Prireikus, darbiečiai Seime gal ir surastų daugiau nei dvi dešimtis naujų partnerių, galinčių pakeisti iš koalicijos sumaniusius pasitraukti socialdemokratus: realiausiai iš 9 liberaldemokratų, 4 „mišrūnų” ar net 8 vis dar A. Zuokui ištikimų liberalcentristų. Tačiau įvertinus šio kontingento margaspalviškumą ir net tam tikrą odioziškumą, tokia rokiruotė savo kokybe nebūtų nei lygiavertė, nei, matyt, ilgaamžė.
Dar labiau bevertis yra V. Uspaskicho deklaruojamas, tačiau vis dėlto tariamas pirmalaikių rinkimų siekis. Visiškai neįtikėtina, kad vien dėl Darbo partijos norų tokiam sprendimui ryžtųsi prezidentas Valdas Adamkus. Kita vertus, dar didelis klausimas ar pirmalaikiuose rinkimuose dėl įvairių priežasčių Darbo partija gali tikėtis radikaliai pagerinti savo dabar turimą aritmetiką.
Todėl labiausiai tikėtina, kad ir šios savaitės antroje pusėje iš V. Uspaskicho lūpų pasipylę griežti tekstai A. Brazausko adresu viso labo panašūs į tradicinį pusnuogių Naujosios Zelandijos maorių šokį, norint įsivaizduojamam priešui padaryti įspūdį prieš derybas koalicijos Politinės tarybos posėdyje, kuris nukeltas į ateinančią savaitę.
Akivaizdu, kad lygiai taip pat, kaip ir prieš metus, koalicijos ateitis didžiąja dalimi vėl priklauso nuo socialdemokratų veiksmų. Tačiau skirtingai nuo prieš metus įvykusių derybų dėl valdančiosios koalicijos sudarymo, šiandien jie gali tik prarasti savo pozicijas.
Susilpnėjus A. Brazausko kaip premjero pozicijoms artimiausioje ateityje jiems net išlaikyti turimą svorį valdžioje – nelabai realu. Socialdemokratai prieš metus formuojant valdžios struktūras postų gavo gerokai daugiau, nei leido tikėtis sveikas protas. Lyginant jų Seime turimų vietų ir ministrų postų skaičių disproporcijos matomos plika akimi.
O disproporcijos ir politikoje nėra ilgaamžės. Jeigu iš tiesų socialdemokratai yra suinteresuoti išlaikyti prieš metus sulipdytą koalicinį darinį, jie neturi kitos išeities, kaip tik Darbo partijos naudai atsisakyti geriausiu atveju vienos ar dviejų iš kurių nors įtakingų ministerijų (tokioms priskiriamos Finansų, Susisiekimo, Krašto apsaugos, Aplinkos), blogiausiu atveju – užleisti darbiečiams premjero postą ir atiduoti partneriams dar kurį nors dabar socialdemokratų ministro nešiojamą portfelį.
Kad ir kokia baisi ar net nepriimtina socialdemokratams atrodytų A. Brazausko atsistatydinimo galimybė, kitu atveju socialdemokratų perspektyvos bus dar liūdnesnės. Tuo pačiu galima daryti visiškai pagrįstą prielaidą, kad išgirdę ką nors panašaus į tokį pasiūlymą darbiečiai greitai sugebėtų pamiršti savo tariamą „principingumą” ir norą pasiknaisioti po premjero žmonos verslo kelius ir klystkelius.
Tačiau vargu, ar šios, o taip pat ir kai kurios kitos priežastys gali būti pakankamomis, o nesutarimai tarp keturių koaliciją sudarančių politinių partijų tokie dideli, kad partneriai nebeturėtų kitos išeities, kaip tik išsivaikščioti į visas keturias puses ieškoti naujų draugų.
Ir atvirkščiai. Surasti žymiai svaresnių argumentų, dėl ko dabartinės koalicijos dalyviai turėtų būti suinteresuoti pasilikti vienoje smėlio dėžėje, vertinant pragmatišku požiūriu, yra kur kas lengviau.
Rytis Staselis