Žole ir mėšlu šeriami šunys gąsdina kaimus

Jau beveik vienuolika metų Pasvalio rajono Dagiliškio, Talačkonių, Palėvenės bei Auriliškio kaimų gyventojų ramybę drumsčia save kinologe vadinančios dagiliškietės 68 metų Emilijos Vandos Šimėnaitės auginamų šunų gauja.

Palaidi keturkojai laksto ne tik apie šeimininkės sodybą bei gąsdina visus pro šalį einančius ar važiuojančius žmones, bet nubėga ir į gretimus kaimus.

Vieniša pensininkė dabar augina 15 šunų, tačiau tik du iš jų pririšti prie ūkinio pastato.

Į „Panevėžio ryto” redakciją skambinę žmonės skundėsi negalintys ramiai vaikščioti dėl būriais lakstančių išbadėjusių dagiliškietės augintinių. Be to, jų teigimu, moteris savo šunis marina badu.

Tačiau pati šunų mylėtoja „Panevėžio rytui” tvirtino, jog jos augintiniai išmokyti, žmonėms nekanda, nors juos pamatę ir šiepia dantis. Į kaimynų priekaištą, jog keturkojai marinami badu, E.V.Šimėnaitė tik numojo ranka.

Dagiliškio kaimo gyventoja tikino sočiai šunis šerianti: jie kasdien gauna pieno ir užplikyto smulkiai pjaustytos žolės bei miltų mišinio. Porą kartų per savaitę moteris šunims duoda miltų, sumaišytų su arklio mėšlu.

Pasak pensininkės, jos šunims duodamas ėdalas gana maistingas, jame yra įvairių vitaminų. Tačiau kalbintas veterinaras mano kitaip.

„Šunys yra mėsėdžiai, jų virškinamasis traktas neįstengia suvirškinti žolės”, – kategoriškai pareiškė Pasvalio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojas Robertas Veikšas.

Taikėsi kąsti į koją

E.V.Šimėnaitė iš Jurbarko rajono į Dagiliškio kaime esančią tėvų sodybą atvyko gyventi 1994 metų pabaigoje.

Nuo to laiko ir prasidėjo jos kaimynų ir gretimų kaimų gyventojų problemos. Aukštąjį pedagoginį išsilavinimą turinčios moters auginami keturkojai pradėjo drumsti kaimiečių ramų gyvenimą.

Į dagiliškietės sodybą atvažiavusiam „Panevėžio ryto” korespondentui taip pat vos pavyko išvengti šunų dantų. Lauku į savo namus ėjusią E.V.Šimėnaitę, nešiną glėbiu žolės, lydėjo keli šunys. Pamatę nekviestą svečią, jie lodami puolė artyn, moteriai vos pavyko juos sutramdyti.

Išgirdę lojimą, iš kiemo atbėgo dar keletas keturkojų. Moteris tikino, jog ne visi šunys jos, pora jų esą atsibeldę iš Talačkonių kaimo, nes vienai kalei prasidėjusi ruja. Rujojančios patelės kvapą patinai užuodžia kelių kilometrų spinduliu.

Su korespondentu dagiliškietė bendravo lauke, į sodybos kiemą nekvietė užeiti. Aplink lakstę trys aršūs keturkojai vis taikėsi griebti už kojos.

Parduoda ir už litą

Moteris aiškino peiliu šunims pripjovusi žolės, nes jiems šis pašaras esąs pats geriausias. Keturkojai neva noriai ėda karštu vandeniu užplikytą žolės ir miltų mišinį.

Kad mėsėdžiai šunys noriai ėda galvijų pašarą, E.V.Šimėnaitė sužinojusi prieš 16 metų Kaune, lankydama dviejų mėnesių trukmės kinologijos kursus.

Tuomet moteris jau domėjosi šunininkyste. Buvusi rusų kalbos ir kultūros mokytoja pradėjo verstis šunų veisimu ir pardavinėjimu.

Per metus Dagiliškio kaimo gyventoja prie pensijos prisiduria maždaug po 300 litų. Keturkojus augintinius ji pardavinėja Pasvalio ir Panevėžio turguose, už vieną gauna 20-30 litų. Dažniausiai šunis perka vaikai.

Tuometį Vilniaus pedagoginį institutą baigusi E.V.Šimėnaitė atviravo, jog iš pradžių turguje pardavinėdama šuniukus jautėsi nejaukiai. Tačiau dabar jokios gėdos dėl to nejaučianti, nes nieko blogo nedaro.

„Šuniukus yra tekę parduoti ir pigiau. Kartą turguje priėjęs pirkėjas pasidomėjo, kiek už juos prašau. Aš paklausiau: „O kiek duosit?” Nors ir išgirdusi juokingą kainą – vieną litą, sutikau”, – pasakojo pensininkė.

Į turgų ji dažniausiai veža šuniukus, kalytes pasilieka sau. Pasak pensininkės, pastarosios pasižymi prieraišumu, be to, akyliau saugo sodybą.

Neleido šerti bandelėmis

Dagiliškietė džiaugėsi, jog jos dresuoti šunys nesikėsina į po kiemą vaikščiojančius paukščius: vištas, žąsis, petardas. Todėl niekada savo augintinių ji nebaudžianti, nebent pagrūmoja pirštu.

„Mėsos jie patys susiranda, sodyboje ar laukuose pasigauna pelių. Be žolės ir miltų mišinio, keturkojus du kartus per savaitę šeriu arklio mėšlu, jis šunims pagerina virškinimą. Kasdien jie gauna po tris litrus pieno, todėl visada yra sotūs”, – tvirtino moteris.

Keturkojai draugiškai sutariantys ir su sodybos šeimininkės auginamomis dviem Siamo katėmis.

Jas moteris laiko uždarytas kambaryje, nes pavasarį išleistos į lauką pradėjo pjauti viščiukus. Dienos metu E.V.Šimėnaitė kates išneša į lauką ir uždaro kieme pastatytuose nebepataisomai sugedusiuose žiguliuose.

Moteris korespondentui kategoriškai uždraudė bandelėmis papirkti aplink laksčiusius ir lojusius šunis.

„Svetimiems šunų šerti negalima, kad nepriprastų”, – aiškino dagiliškietė.

Kiekvienas jos augintinis turi vardą, atsiliepia šaukiamas.

E.V.Šimėnaitė neslėpė, jog vieną kalytę buvo pavadinusi savo pačios sutrumpintu vardu – Ema. Tokios šeimininkės malonės ji nusipelnė dėl savo meilaus charakterio.

Seniūnas bendros kalbos neranda

Pasvalio apylinkių seniūnas Stasys Triaba neslėpė ne kartą sulaukęs skundų, kad E.V.Šimėnaitės šunys laksto palaidi ir gąsdina žmones bei ganyklose ganomus gyvulius.

Pabarti keturkojus auginančios pensininkės į Dagiliškio kaimą važiavo ne tik seniūnas, seniūnijos socialinė darbuotoja, bet ir policijos pareigūnai.

„Sodyba neaptverta tvora, todėl šunys laksto kur nori ir puldinėja žmones. Šios moters negaliu įtikinti, kad ji prisirištų savo augintinius. Jos per didelė meilė šunims mane stebina”, – sakė seniūnas.

Policijos pareigūnai tvirtino taip pat ne kartą drausminę šunininkę, jai buvo skirtos baudos. Pastaruoju metu iš kaimiečių Pasvalio nuovados policininkai nebesulaukia skundų.

Graužikus gaudo iš bado

Pasvalio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojas R.Veikšas stebisi, kad Dagiliškio kaimo gyventoja savo šunis šeria žolėmis ir miltais.

Jis tvirtino, kad šių keturkojų skrandžiuose nėra bakterijų, galinčių skaidyti ląstelieną. Netinkamai šeriamiems šunims gali sutrikti medžiagų apykaita.

„Šunys yra mėsėdžiai. Ir tuo viskas pasakyta. Kai jiems trūksta gyvulinės kilmės baltymų, tuomet keturkojai iš bado gali pradėti gaudyti peles”, – nesistebėjo veterinaras, sužinojęs, jog dagiliškietės šunys minta graužikais.

Sigitas Savickas

„Panevėžio rytas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Žole ir mėšlu šeriami šunys gąsdina kaimus"

  1. paslaptingoji

    kad ir kaip butu gaila gyvunu juos reiktu is seimininkes atimti.tokiems zmonems negalima duoti isvis gyvunu auginti. nesuprantu tada kam yra tam tikros ystaigos kurioms turi buti si tema aktuali.. as labai pasipiktinus lietuvos valdzia kad nieko negali padaryti,kad sudrausmintu arba nubaustu tokius zmogeliukus jai galima taip juos pavadinti… 😕 nieko negaliu pasakyti daugiau tik ziauru darosi lietuvoj 😥

Komentuoti: paslaptingoji Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.