Save „sustygavę” verslui, kasdienei buičiai, susitikimams su rašytojais, ypač marinistais, nebeturime nei laiko, nei noro. Tačiau žmonės, gyvenimus skyrę jūrai, į pasaulį žvelgia šiek tiek kitaip.
Jie marinistų kūryboje lyg veidrodyje ieško tų atspindžių, kurie pačius lydėjo laivo denyje, mašinų skyriuje, tolimuose vandenynuose.
Kitoks požiūris
Pavasarį tapo gražia tradicija „Poezijos pavasario” dalyvius priimti „Šakių” laive. Šį rudenį jūrinės visuomenės atstovai pirmą kartą susitiko su prozininkais – novelės meistrais.
Į Jūrininkų klube vykusį susitikimą su rašytojais Bite Vilimaite (Vilnius),Vytautu Račinsku (Vilnius), Viačeslavu Karpenka (Kaliningradas), klaipėdiečiais Aloyzu Každailiu, Rimantu Černiausku, Nijole Kepeniene, Genadijumi Južakovu, Rimtautu Rimša atėjo nemažas būrelis žmonių, kurie tiesiogiai ar perkeltine prasme prisidėjo prie jų kūrybos.
Į renginį po eilinio susitikimo su savo rinkėjais atskubėjęs Seimo narys, jūrų kapitonas Vaclovas Stankevičius atvirai prisipažino, kad popietė su rašytojais – maloniausia iš visos jo dienos darbo-tvarkės. Čia niekas nieko neprašė, nereikalavo, neįpareigojo. Tiesiog buvo kalbama apie gyvenimo prasmę, jūrą, kūrybą.
Herojai – šalia esantys klausytojai
Rašytojo V.Karpenkos pirmoji profesija – laivo mechanikas. Neatsitiktinai skaitytoje novelėje jis meistriškai atskleidė laive audros užklupto jūrininko iki skausmo ne vienam klausytojui pažįstamą būseną ir nuotaiką. Atminimui klube svečias paliko bendrą kaliningradiečių ir kolegų iš Lietuvos darbą. Tai lietuvių ir rusų kalbomis išleista Kristijono Donelaičio poema „Metai”. Rašytojas teigė, kad, norint pažinti tautą, jos kultūrą, reikia pradėti nuo jos ištakų.
Susitikimas įgavo dar „jūriškesnę” kryptį, kai Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas Rimantas Černiauskas žodį suteikė Lietuvos jūrų muziejaus kūrėjui, rašytojui A.Každailiui. Jo rašomoje knygoje apie Jūrų muziejaus kūrimą veikia ir neišgalvoti personažai.
A.Každailis tiesiog kreipėsi į auditorijoje sėdintį jūrų kapitoną Algirdą Valiukėną, ar šis prisimena, kaip muziejininkai plaukė jo laivu „žvejoti” kriauklių. Ir čia pat papasakojo jiems nutikusią istoriją.
Greta gyvūnų preparavimui skirto formalino „juodai dienai” kriauklių „medžiotojai” buvo pasislėpę vaikiškais žindukais apmautų butelaičių su spiritu. Kai atėjo toks metas ir verkiant reikėjo nuryti vieną kitą deginantį gurkšnį, ekspedicijos dalyviai aptiko, kad guminiai žindukai nuo didelio spirito koncentrato tiesiog sutirpo. Guma „pagardinto” laive išgerto spirito skonį ir dabar A.Každailis sakė jaučiąs burnoje.
Yra buvę ir dar pikantiškesnių dalykėlių. Rašytojas tarėsi su jūrininkais, ar verta ir kaip būtų galima perteikti Nuadibu uoste patirtą, matyt, ne be „sovietikų” (tarybinių jūreivių) pagalbos iškrėstą pokštą. Juodaodis pareigūnas, atėjęs tikrinti dokumentų, kapitono kajutėje vietoj „Laba diena” tėškė „triaukštį” ne tik laivyne populiarų rusišką keiksmažodį. Išeidamas juo ir atsisveikino. Prityrę jūrų vilkai pagavo Aloyzo pasakojimo esmę ir kvatojo, lyg būtų išgirdę gerą pamirštą anekdotą.
Žemiški kapitono rūpesčiai
Jūrinės aplinkos žmonėms, ko gero, kapitono Genadijaus Južakovo pristatinėti nė nereikia. Vieni su juo plaukė į tolimus reisus, kiti pažįsta kaip tolerantišką laivo kapitoną. Tačiau ne visi klaipėdiečiai, o ir jūrininkai žino, kad G.Južakovas yra ir puikus plunksnos meistras. Prieš du dešimtmečius jo trumpos novelės buvo spausdinamos savaitraštyje „Lietuvos žvejys”. Dabar, išėjęs į užtarnautą poilsį, jis vis daugiau laiko skiria kūrybai. Neseniai dienos šviesą išvydo jūrų kapitono romanas „Deržis, komendant” (lietuviškas atitikmuo „Laikykis, kapitone”). G.Južakovas yra parengęs ir apysakų knygą „Bunt na korable” („Maištas laive”).Tai pasakojimai apie 1955-1956 metais Klaipėdoje veikusią jungų mokyklą. Tačiau knygų rašymas ir leidyba – ne toks pelningas dalykas, kaip, sakykime, laivų agentavimas ar kitokia komercinė veikla. Kapitonas į rašytojo vaidmenį dar įsigyvena kiek nedrąsiai. Tačiau jūrininkams jis buvo pats artimiausias ir suprantamiausias, nes kilęs iš saviškių. Jiems suprantami ir Genadijaus žemiški rūpesčiai, kaip išleisti, platinti savo kūrybą, kad ji pasiektų ir jūros, ir kranto skaitytojus.
Susitikimas Jūrininkų klube buvo naudingas visiems. Rašytojai pasitikslino kūrybos „kompasą” jūrinės visuomenės aplinkoje. Jūrininkai bent prisiminimais, kuriuos pažadino rašytojų kūryba, grįžo į laivuose ir pasaulio uostuose praleistus metus.
Adelė Žičkuvienė