Prieš daugelį metų rašydavau šeštadienio interviu su rubrika „Kaip gyvenate?”. Prisiminusi senus laikus, šiuo klausimu pradėjau susitikimą su Lietuvos ambasadoriumi Izraelyje profesoriumi Alfonsu Eidintu.
– Būtų nuodėmė skųstis, – atsakė jis. – Daug saulės, šilumos, darbo. Tai irgi gerai, nes darbas įdomus.
– Beje, apie darbą. Žinau, kad esate diplomatas su stažu.
– Taip, galima taip sakyti. Prieš pradėdamas eiti Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje pareigas, mūsų šaliai atstovavau JAV, vėliau Kanadoje.
– O! Nė karto nemačiau vandenyno, tačiau įsivaizduoju, kad po jo (turiu galvoje JAV – įtakingiausią pasaulio valstybę) Izraelis gali pasirodyti kaip siaurutis upelis?
– Neįmanoma lyginti nepalyginamų dalykų. Galiu pasakyti tik viena: nors Izraelis ir nedidelė šalis, vargu ar jį galima lyginti su siauru upeliu. Tai labiau nuolat audringai kunkuliuojantis katilas. Ko verta vien tik antroji Palestinos intifados banga: palestiniečių mirtininkų sprogdinimai autobusuose, restoranuose ir kitose viešose vietose, policijos mašinų riaumojimas, nerimastingos greitosios pagalbos sirenos. Po dar vieno teroro akto – dešimtys užmuštų, sužeistų. Dabar visa tai aprimo. Tik ar ilgam, o gal visiems laikams? Ambasadoje atidžiai stebime arabų ir izraelitų konfliktą, kurio šaknys siekia amžius. Atidžiai neišstudijavus jo istorijos, sunku daryti išvadas. Tik viena aišku: be kompromisų iš abiejų pusių bus neįmanoma išpainioti šio kruvino kamuolio. Jeigu vienas viską laimės, o kitas viską pralaimės, karas nesibaigs.
– Kad ir kokie įvykiai krėstų Izraelį, jie negali sustabdyti Jūsų kasdienių darbų. Kokie jie?
– Mano darbas neapsiriboja Izraeliu. Mūsų ambasada regioninė, veiklos geografija labai plati: šiaurėje – iki Kipro, pietuose – iki Nigerijos ir Etiopijos. Retkarčiais ten apsilankau, tačiau dažniausiai ryšį su šiomis šalimis palaikome elektroniniu paštu. Priežastys? Turime mažai etatų: trys diplomatai. Be to, labai ribotos mūsų materialinės galimybės.
– Lietuvos ir Izraelio diplomatiniai santykiai… Kaip juos apibūdintumėte?
– Juos laikau gerais ir perspektyviais. Puikus pavyzdys – apsikeitimas vizitais. Pavasarį Izraelyje lankėsi Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Į Izraelį buvo atvykę keli Seimo nariai. Galbūt rudenį į Lietuvą važiuos Izraelio prezidentas Mošė Kacavas. Neseniai iš Lietuvos grįžo Izraelio konstitucinio teismo pirmininkas, buvęs kaunietis Aharonas Barakas.
– O ekonominiai ryšiai?
– Štai turizmo verslas. Izraelio sėkmė šioje srityje priklauso nuo šalies saugumo. Liovėsi sprogimai – iškart padaugėjo turistų, tarp kurių yra nemažai Lietuvos piliečių. Dar veržlesnis srautas priešinga kryptimi, iš Izraelio į Lietuvą. Šiame sraute – ne tik buvę mano tėvynainiai, bet ir tikri izraelitai, prisiklausę apie mūsų gražų, vaizdingą kraštą. Anksčiau dažniausiai vykdavo į Druskininkus, o dabar vis populiarėja kaimo turizmas, poilsis sodybose. Gausi žaluma, miškai, jokių kamščių keliuose…
– …tvarka ir švara Lietuvoje, kuo Izraelis negali pasigirti…
– …be abejonės, tai irgi vilioja žmones. Dulkiantis lietus, rūkas vasaros viduryje, rasa – mums tai įprasta, o izraelitams, ant kurių jų šalyje nuo balandžio iki lapkričio vidurio net lašas iš dangaus nenukrenta, tai tikra egzotika.
Manau, kad Lietuvoje norinčių apsilankyti užsieniečių būtų dar daugiau, jeigu Turizmo departamentas aktyviau reklamuotų mūsų krašto privalumus. Mes turime ką parodyti svečiams iš užsienio, galime juos nustebinti.
– Pažvelgę į Lietuvos ir Izraelio parduotuves, įsitikinome, kad tarp šių šalių yra prekių mainai. Todėl man kyla klausimas: ar visos ekonominių ryšių galimybės išsemtos?
– Šia tema kalbėjausi su ekspertais. Jie mano, kad ne. Netrukus bus pasirašyta sutartis, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo. Galbūt tai skatins pagyvinti prekybą. Bet ir dabar, manau, reikalai neblogi. Šiais metais Lietuva Izraeliui pardavė 15000 jaunų veršelių. Tai – didelis naujas verslas. Į Izraelio parduotuves nuolat tiekiami lietuviški sūriai, saldainiai, sviestas, degtinė.
– Per Lietuvos Prezidento vizitą Izraelyje spaudoje šmėkštelėjo pranešimas, kad ponas Adamkus domisi Izraelio karo pramone.
– Tai nestebina. Šios šalies karo pramonės kompleksas – stiprus ir pažangus. Mūsų Prezidentas tikrai lankėsi karinėje įmonėje, aš jį ten lydėjau. Čia taip pat buvo atvykę mūsų karo specialistai. Mus domina galimybė Izraelyje įsigyti karinės įrangos: pavyzdžiui, naktinio matymo prietaisų, stebėjimo sistemų, kurių reikia pakrančių apsaugai, ir kt.
– Izraelio verslininkai ir kompanijos aktyviai investuoja į įvairias Rytų Europos šalių veiklos sritis. Ar tarp jų yra Lietuva?
– Lietuva ir Izraelis šiame kelyje prasilenkė.
Yra verslininkų, kurie norėtų steigti viešbučius ir didelių parduotuvių tinklą, tačiau Lietuvoje ši niša jau užpildyta. Mus domintų investicijos į gamyklų ir fabrikų statybą, o izraelitai tam rado „pigesnių” šalių, tokių kaip Bulgarija, Rumunija, Moldova.
– Jūs Izraelyje dirbate pusketvirtų metų, t. y. nemažai, kad susidarytumėte įspūdį apie šalį ir jos žmones…
– Prie kai ko teko priprasti, tačiau man čia patinka. Atvykau neturėdamas išankstinės nuomonės apie šalį ir žmones. Labai greitai pasinėriau į naują gyvenimą, net nereikėjo įveikti vidinių barjerų.
Su Izraelio gyventojais susitinku ne tik oficialiais reikalais, bet ir kasdieniame gyvenime – sporto klube, parduotuvėje. Dažniausiai tai nuoširdūs, paslaugūs žmonės. Su jais malonu bendrauti.
– Kai skaitau interviu su visuomenėje žinomu žmogumi, visada ieškau eilučių apie jo žmoną, vaikus…
– Mano žmonos vardas Birutė. Ji yra mokytoja, tačiau čia – ambasadoriaus žmona. Tai ne tik šeimyninė padėtis, bet ir darbas bei daugybė pareigų.
Jeigu jau prakalbome apie šeimą, galiu pasakyti, kad turiu tris vaikus. Du jau suaugę, gyvena Lietuvoje. Sūnus studentas, studijuoja istoriją. Vyresnioji dukra ištekėjusi. Ką tik gimė anūkė. Dabar aš senelis. Jaunesnioji dukra gyvena čia, su mumis. Jai vienuolikti.
– Kaip praleidžiate poilsio dieną – sekmadienį, kuris Izraelyje yra pirmoji darbo savaitės diena?
– Dėl šios priežasties neretai sekmadieniais būnu užimtas. Tačiau būna ir laisvų dienų. Tai puiku, nes tada parduotuvėse nėra eilių, paplūdimiai tušti, sporto klubai – be žmonių. Tą dieną daug vaikštau pėsčias. Maudausi šiltoje jūroje.
Tais sekmadieniais, kai būnu laisvas, su šeima važiuoju į Jafą, einu į bažnyčią.
– Ką mėgstate veikti?
– Mėgstu žaisti tenisą. Tačiau pagrindinis pomėgis – mano specialybė, istorija. Parašiau 12 knygų įvairiomis istorijos temomis. Renku medžiagą naujai knygai. Tai bus arabų ir izraelitų priešpriešos tyrimas. Bet kol kas nėra laiko rašyti.
– Ar ilgitės žiemos, sniego, šaltuko?
– Žiemos ir šalčio visiškai nesiilgiu, bet Lietuvos – labai. Neseniai skridau į Vilnių, ambasadorių pasitarimą. Laisvo laiko mažai turėjau, bet vis tiek radau porą valandų pasivaikščioti po miestą. Mane apėmė neapsakomas malonus jausmas. Taip pat aplankiau mamą. Ji gyvena Žemaitijoje. Ten gimiau ir užaugau.
Kai manęs klausia, kokios Izraelio vietos man labiausiai patinka, atsakau, kad mošavai (žemės ūkio gyvenvietės) ir kibucai. Neseniai ten važiavau susipažinti su tais, kurie augina ekologiškai švarias daržoves ir vaisius, pamatyti, kaip gaminamas alyvų aliejus. Žmonės ten dirba ramiai, rimtai; gyvena skubėdami ir ritmingai. Mane pagavo kažkoks artimas, beveik pamirštas jausmas. Aš taip pat kilęs iš nedidelio miestelio.
– Ar Jus kas nors sieja su Klaipėda? Ar skaitote mūsų laikraštį?
– Taip, žinau šį laikraštį, nes neretai lankausi Klaipėdoje. Štai ir šią vasarą per atostogas su šeima vyksime ten.
– Kur mėgstate ilsėtis Klaipėdoje?
– Rumpiškės gatvėje, mano uošvio namuose. Naudodamasis proga noriu jam perduoti linkėjimus nuo visos šeimos, pasakyti, kad jį prisimename ir laukiame susitikimo.
Nuoširdžius linkėjimus taip pat siunčiu „Klaipėdos” darbuotojams ir skaitytojams.
– Ačiū už gerus žodžius ir už pokalbį.
Sofija Minina