Mirė dar negimę

Didžiausios Berlyno kapinės In den Kisseln (Spandau rajonas) veikia nuo 1886 m. Visus čia atėjusius pasitinka didingi seni medžiai: pušys, ąžuolai, beržai. Gieda paukščiai, nuo medžio ant medžio šokinėja voverės. Kartais galima sutikti stirnų ar net šernų.

Čia maždaug 70 tūkstančių kapų. Yra senovinių kapų rūsių su granito paminkluose išgraviruotais mirusiųjų vardais, pavardėmis, profesijomis, daug tvarkingų „standartinių” kapų su nedideliais antkapiais. Čia palaidoti ir kariai, žuvusieji per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. O nuo 1998 metų šiose kapinėse anoniminiame bendrame kape laidojami vaikai, mirę dar motinos įsčiose…

Kapinių viduryje prie nedidelės koplytėlės būriuojasi žmonės. Juodai apsirengę jauni ir pagyvenę vyrai ir moterys stovi nedidelėmis grupėmis – vieni rankose laiko gėlių puokštes, kiti – pliušinius žaisliukus. Tai tėvai, seneliai, saulėtą pavasario dieną atėję į savo vaikų, kurie mirė, dar nespėję gimti, laidotuves.

Gaudžia varpai, kviesdami parapijiečius į koplyčią. Nedidelė patalpa skendi gėlėse. Ant grindų patiestas raudonas audeklas, ant jo sudėti žaisliukai. Katalikų ir evangelikų kunigai paeiliui sako gedulingus pamokslus, prisimena „atėjusius ir išėjusius iš Dievo rankų į Dievo rankas”. Uždegamos žvakės. Groja vargonai. Moterys verkia. Paskui visi kartu eina į kapinių vidurį, prie bendro kapo. Susikabinę rankomis meldžiasi, po to meta į kapą po saują žemės, deda gėlių.

Po laidotuvių visi kviečiami gedulingų pietų. Netoliese esančiame restorane galima išgerti arbatos, tyliai groja muzika. Užsimezga pažintys. Prie stalo sėdi vidutinio amžiaus tamsiaplaukė moteris. Frau Anė Chain – vienos Berlyno evangelikų ligoninės direktoriaus pavaduotoja. Ji pasakoja:

– Praėjusio amžiaus pabaigoje Berlyno senatas priėmė nutarimą, kad neišnešioti kūdikiai, sveriantys iki 500 g, mirę motinos įsčiose arba netrukus po gimimo, turi būti laidojami bevardžiuose bendruose kapuose, o didesnius kaip 500 g vaikus reikia laidoti bendra tvarka. Kapinių rūsį, kuriame telpa iki 200 urnų, ir senovinę tvorą su paminklu senatas mums padovanojo 1998 metais. Paminklą ir tvorą restauravome savo lėšomis. Aš ėmiausi organizacinio darbo. Mat ir aš pati 1971 metais netekau vaikelio. Tik tada neišnešiotų kūdikių niekas nelaidodavo.

Verena Hess dirba protestantų bažnyčios klinikoje. „Mes siūlome tėvams, kuriems gimė negyvi vaikai, nemokamas laidojimo paslaugas. Gaila, kad į laidotuves ateina ne visi. Kai kurie negali, kiti bijo skaudžių išgyvenimų. Štai ir šiandien mes laidojome 60-ies neišnešiotų vaikų palaikus. Į laidotuves atvyko trečdalis tėvų. Bet ką daryti? Mes pasimelsime ir už tuos, kurie nenorėjo arba negalėjo ateiti, ir už jų vaikus…”

Barbarai neseniai sukako 30, Andreasui – 33 metai. „Mums turėjo gimti dvynukai, – pasakoja Barbara. – Sąrėmiai man prasidėjo aštuonioliktąją nėštumo savaitę, naktį. Greitoji mane nuvežė į Charite kliniką. Pirmasis vaikelis gimė negyvas.”

Medikai parodė Barbarai jos vaikelį, svėrusį 180 gramų, jį nufotografavo. Barbara pasakoja, kad medikai pasiūlė pamėginti išsaugoti antrąjį kūdikį. Ji sutikusi ir likusi gulėti ligoninėje. Gydytojai moteriai neleido keltis iš lovos. Bet sausio mėnesį ir antrasis vaikelis mirė įsčiose…

Mirus antrajam kūdikiui, slaugytoja atnešė moteriai į palatą voką su kažkokiais popieriais. Jame buvo dvynukų nuotraukos, jų gimimo liudijimai, nurodytas ūgis ir svoris. Tėvams buvo pranešta, kad vaikų palaikus galima palaidoti. „Aš net neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Šiose kapinėse laidotuvės vyksta du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Iki balandžio kūneliai buvo laikomi šaldymo kamerose. Dabar mes juos palaidojome… Labai džiaugiamės, kad yra vieta, kur galima ateiti ir pajusti, kad nelaimė ištiko ne tik tave. Ir mūsų vaikai čia ne vieni…”

Pastorius bandė nuraminti moterį, kad kitą kartą gal pasiseks sėkmingai pagimdyti kūdikį, tačiau Barbara prisipažino, kad tai buvo dirbtinis apvaisinimas, ji pastojusi iš ketvirto karto, anksčiau jau turėjusi du persileidimus. Ji prisipažino nežinanti, ar turės jėgų visa tai pakartoti…

Andreaso tėvai, pagyvenę žmonės, atėjo kartu su sūnumi ir marčia į laidotuves.

– Aš nežinojau, – sakė ponas Šmitas, – kad bus taip sunku. Net po mamos mirties aš, atrodo, išgyvenau mažiau negu dėl anūkų, mirusių marčios įsčiose…

Kartu su giminaičiais ir kulto tarnais į laidotuves buvo atėję gydytojai ir slaugytojos, dirbantys su išgyvenusiais neišnešiotais vaikais Valkrankenhaus ligoninės reanimacijos skyriuje.

– Dabar mūsų klinikoje bandoma išsaugoti neišnešiotus vaikus, kurių svoris didesnis kaip 1000 g, – paaiškino slaugytoja Tanja Krol. – Jiems gana ilgai reikia medikų priežiūros. Tačiau jie auga ir vystosi labai lėtai. Dirbti reanimacijos skyriuje su neišnešiotais kūdikiais nepaprastai sunku. Juk dauguma visą gyvenimą lieka invalidais…”

„Keletą kartų aš čia mačiau dvi nepažįstamas moteris, – pasakoja ponia Chain. – Jos stovėjo ir verkė. Viena jų sakėsi atsitiktinai pastebėjusi šią vietą kapinėse, kur nuolat žydi gyvos gėlės ir dega žvakės. Moteris netekusi kūdikio prieš dešimt metų. Dabar dažnai ateinanti čia, tarsi prie savo vaikelio kapo…”