1974 metais rusų rašytojas ir disidentas Aleksandras Solženycinas parašė programinį straipsnį „Negyventi mele”, kuriame siūlė visuomeninio pasipriešinimo sistemai projektą.
Jis siūlė priešintis valdžios spaudimui ir neinkšti, kad jie, valdžia, yra visagaliai, o mes, žmonės, bejėgiai.
„Mes vis kartojame, kaip gi galime jiems sutrukdyti? Mes neturime jėgų: neliko mumyse nei tvirtumo, nei drąsos, nei užsidegimo. Mes netgi atominės mirties nebijome, trečiojo pasaulinio karo nebijome, mes tik pilietinio vyriškumo žingsnio bijome. Mums kad tik nuo bandos nenuklysti, vieno žingsnio į šalį nepadaryti, mes nieko negalime! Bet mes galime viską! Tik patys sau meluojame, kad save nuramintume. Visai ne jie, o mes ir tiktai mes esame kalti”, – taip rašė A. Solženycinas, kai buvo sovietiniai laikai, kurie, žinia, nebuvo teisingi.
A. Solženycinas teigė, jog reikia negyventi mele, nedalyvauti valdžios organizuojamuose susirinkimuose, nerašyti netiesos, nekalbėti netiesos, nepasirašyti po melagingais tekstais. Paprastas, teisingas, bet ir nelengvas kelias.
Dabar mūsų šalies teisėsauga, ekspertai iš antikorupcinės organizacijos „Transparency International”, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) svarsto, ką daryti, kad korupcija Lietuvoje sumažėtų iki europinio lygio. Atsakymas paprastas ir, regis, naivus – reikia neimti ir neduoti, gyventi teisingai.
Žinoma, tai kartais yra sunku. Žinoma, gydytojas gali ir geresnių vaistų neišrašyti, valdininkas – detaliojo plano nepatvirtinti, parašo ant suderinto projekto neuždėti, viešojo pirkimo rezultatų nepatvirtinti, policininkas gali baudą už greičio viršijimą ar vairavimą išgėrus skirti, teisėjas – priimti nepalankų sprendimą, muitininkas – prekes konfiskuoti, dėstytojas parašyti neigiamą pažymį… Geriau jau duoti, – mano paprasti žmonės ir taip tęsia užburtą ratą.
Vadinasi, ne jie, tie, kurie ima, o mes, tie, kurie duodame, esame kalti.
Kyšiai turi seną, ilgą tradiciją ir yra komplikuotas dalykas. Dar Jėzus Kristus kalbėjo apie muitininkus, priskirdamas juos nusidėjėlių-kyšininkų sluoksniui. Kyšis kur nors Rytuose ar kai kur Rusijoje yra natūrali reikalų tvarkymo priemonė. Maskvoje pats mačiau, kaip du milicininkai, metro perėjoje pagavę pilietį be registracijos, reikalavo iš jo kyšio. Tailande kyšiai policininkams yra duodami ryžių maišeliais ir tai natūralu. Kaip natūralu, kad ten valdžia juos toleruoja, o, pavyzdžiui, Švedijoje kyšis yra rimtas nusikaltimas.
Vincas Kudirka, kyšininkams pažįstamas kaip asmuo iš 500 litų banknoto, rašė apie rusus valdininkus „kruglodurovus”, kurie tik girtuokliaudavo ir imdavo kyšius iš kaimiečių. O kur dar Gogolio „Revizorius”, puikiai parodęs kyšininkavimo sistemą Rusijoje.
Lietuvoje su įkalčiais pagauti arba įtarti turėję nešvarių interesų politikai mus įtikinėja, kad, pirmiausia, jie yra nekalti, antra, – kad visos bylos – tai konkurentų, siekiančių nustumti juos nuo „lovio”, darbas. Ir trečia, – jog pinigus jiems kažkas pakišo.
Į tokius nerimtus teiginius vienas rusų rašytojo Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos” herojus atsako, jog pakišti galima kūdikį, anoniminį laišką, proklamaciją, bombą, daug ką galimą, pakišti, bet tokio idioto, kuris pinigus pakištų, nerasi pasaulyje. O mums kiša pasakas iš „Tūkstančio ir vienos nakties”.
„Mūsų atveju vienas vaidino duodantis, kitas – imantis kyšį. Tik pernelyg ilgai ir skausmingai užsižaidėme” (Virginijus Martišauskas); „Tai buvo politinis užsakymas” (Vytautas Kvietkauskas), o Vytenis Andriukaitis seka pasakas apie politinį užsakymą ir politinius pliusus, kuriuos gavo konkurentai už šią kyšininkavimo bylą.
Tik kur dingo (jeigu buvo, kaip teigė STT) tie 140 tūkstančių litų?
Vygantas Vareikis