Purvinų valdininkų laikymas aukštuose postuose priklauso ne nuo jų kaltės ar tariamo nekaltumo, bet nuo valdžios pasidalijimo tarp valdančiųjų partijų.
Dar daugiau lemia jų slaptos paslaugos aukštiems ponams Vilniuje.
Žinant šią logiką, Virginijos Lukošienės, Klaipėdos apskrities viršininkės, laiminusios visas neteisėtas statybas pajūryje, paskatinimas naujomis pareigomis Europos Sąjungoje nė kiek nestebina. Juk per jos rankas ėjo visi pajūrio statybų detalieji planai, vadinasi, ji žino daugelio Lietuvos ponų paslaptis: kas, kieno vardu ir kur yra investavęs savo nekuklias pajamas, gautas už valdiškų pareigų ėjimą.
Tačiau klaidinga būtų manyti, kad V. Lukošienės „stogas” Vilniuje yra Algirdas Brazauskas. Šios ponios buvimu valdžioje visų pirma yra suinteresuoti veikėjai iš Darbo partijos, kurie Pajūrio regioniniame parke turi grandiozinių planų ir kuriuos gali įteisinti tik valdininkas, praradęs paskutinius sąžinės pėdsakus.
V. Lukošienė pajūryje – kaip Artūras Zuokas Vilniuje. Ji dar nebaigė savo darbo, todėl niekaip negali pasitraukti. Juk pajūrio regioniniame parke, įtakingų valdančiosios koalicijos narių sumanymu, turi būti pastatytas miestas. Tą planą jau išdavė vienas Finansų ministerijos klerkas, įskundęs valstybę, kurios vardu jam buvo neleista apstatyti pajūryje įgyto sklypo.
Tačiau laikini pralaimėjimai nereiškia kapituliacijos. Neteisėtos, bet V. Lukošienės parašu įteisinamos, statybos yra per daug pelningos, kad jas būtų galima sustabdyti Valdo Adamkaus pavaitojimais ar Artūro Paulausko kojos treptelėjimu. Tam, kad visas šis košmaras baigtųsi, Lietuva turi turėti tikrą, o ne skiautinę valdžią, kuri gali suirti net nuo pačios purviniausios ir labiausiai sudriskusios jos skiautės atskyrimo.
Bet tai – dar ne viskas, nes ši koalicinė valdžia sulipinta šantažo, kuriuo jie vienas kitą priverčia pritarti patiems keisčiausiems ir juos visus kompromituojantiems sprendimams, klijais. Šantažą išduoda nuolatiniai skandalai, kurie drioksi vienas po kito, tačiau nė vienas iš jų nesibaigia kokiu nors aiškiu sprendimu. Skandalais gąsdinama, o sprendimai ištirpsta užkulisinių susitarimų rūgštyje.
Kol tokia įvykių eiga tėra politikų tarpusavio santykių reikalas, tai dar pusė bėdos. Tauta gauna reginių, o žurnalistai – darbo. Tačiau kai tie kompromisai dėl nusikaltimų nebaudimo paliečia viešąjį interesą, valdžios abejingumas darosi panašus į politinę savižudybę.
V. Lukošienės akiplėšiškas protegavimas, leidimas A. Zuoko klikai plėšikauti Vilniuje, Viktoro Uspaskicho prileidimas prie Europos pinigų, Antano Valionio laikymas poste užsienio politikos praradimo sąskaita ir t.t. – visa tai labai skaudžiai atsilieps dabar valdžioje esančioms partijoms.
Juk V. Lukošienė, įteisinanti neteisėtas statybas, A. Zuokas, abejingai stebintis laukinio statybų verslo prievartaujamą sostinę, ar V. Uspaskichas, anot gerai informuotų šaltinių, reguliuojantis europinių pinigų srautą, veikia jau ne politinėse, bet visų mūsų gyvenimo sferose, pažeidžia eilinių piliečių interesus. Leisti jiems tęsti savo veiklą nepaisant to, kad nusikaltimas buvo paviešintas, – labai rizikingas žaidimas.
Žinoma, galima pasikliauti viešųjų ryšių specialistais, kurie už didelį biudžetą pasiryžę prižadėti pergalę rinkimuose net ir pačiam skandalingiausiam politiniam veikėjui. Tačiau realybė gali būti visai kita. Rinkėjai gali atkeršyti pačiu keisčiausiu būdu. Jie tai jau moka.
Rūta Grinevičiūtė