„Lietuviškų braškių skonio nei kvapo nė su kuo nesumaišysi. Tai nereikia net pardavėjui į akis žiūrėti, ar neapgaus, įbrukęs lenkiškų”, – sakė Senojo Klaipėdos turgaus pirkėja Bronė, kuri, nebijodama apsigauti, vakar nusipirko krepšį šviežių raudonų uogų. Už kilogramą sumokėjo 7 litus.
Braške, kur tave nuraškė?
Pasklidus gandui, kad prekeiviai lenkiškas braškes įbruka kaip lietuvišką uogą, išžvalgėme visas turgaus kertes. Akys raibo nuo kraujo raudonumo uogų, kurių lotyniškas vardas gan įmantrus – Fragaria grandiflora. Tvarkingi užrašai prie prekystalio sąžiningai skelbė: „Trešnės iš Lenkijos”. O prie lietuviškų braškių dėžių net buvo braškių plantacijų fotografijos su aiškia nuoroda, iš kurio šalies regiono šios atvežtos. Šviesiaplaukė pardavėja dievagojosi, kad jos braškės po 6 litus kilogramas – lietuviškos, bet pagrąsino spjausianti mūsų fotografui į akis, jeigu šis ją „nupaveiksluos”.
Na, bene nusikaltimas žmonijai – prekiauti tautinėmis uogomis? Šių kainos – nuo 5,5 lito iki septyneto litų. Pirkėjai daugiausia sėmė Skuodo rajono, Lenkimų braškyno, derlių, ir neplautas rubuiles kišo į burną, dejuodami iš gurmaniškos palaimos. Pirkėjai net braškių augintojo – čempiono pavardę pasakė – Petras Samoška. Pardavėja iš Kulūpėnų paaiškino, kad pirmiausia nunoksta didelės šiltnamių braškės, po jų – vidutinės, o paskiausia ir miniatiūrinės.
Lietuviškas braškes, sakė, atskirsi iš kvapo ir saldumo, kai uoga gryna, „burnoje tirpsta”, o lenkiškos, esą, bekvapės ir rūgščios. Ir jos kiek prispaustos, suplotos, matyti, kad iš toliau atbogintos. Maloniai sutiko duot interviu trylikametė Karolina, kurią praminėme Braškių princese, nes nuo mažens prekiaudama jomis turguje, pažįsta visokių braškių rūšių skonį. Mergaitė sakė, kad šią vasarą ji su savo mama pardavinėja Birštono ūkininko braškes.
– Nesąmonė, kad lietuviškos braškės dar nesunoko – ragaukit, – siūlė Karolina. – Šios mažesnės, Sanga sangana rūšies – saldžios braškutės, tos šviesesnės, Kent rūšies – labai saldžios, o štai Viktorijos – rūgštokos. Na, ta pirmoji, po plėvele auginta braškė – vis tiek rūgštesnė negu lauko braškė; kaip kas mėgsta.
– Lenkiškos braškės yra pigesnės – tik tuo pranešesnės. Lietuviškų nusipirkt ne kiekvienas išgali – kibirais tikrai kol kas neperka. Būna, moterytė stengiasi kainą numušt, graudina, kad nešianti uogų vaikučiui į ligoninę. Kita močiutė prašo: „Duokit paragaut”, – na, prašom. Prisiragauja, ir nueina šalin, o ką darysi. Juk neuždrausi paragaut, – šypsosi mažoji Karolina, tikinanti, kad turguje beprekiaudama ji ir užaugo.
Šilališkių bulvės – skaniausios
Ūkininkai, pardavinėjantys bulves, pirmiausia reporteriams pasiskundė, kad turgaus pastate jiems neleidžiama nusiplauti rankų; atseit, čia valia švarintis tik mėsininkams. – „Mums administratoriai atšovė, kad rankas plautumės namie. Nors mokame įvažiavimo į turgų mokesčius, turime gėdytis savo įjuodusių rankų ir paišino kaip kaminkrėčio veido, jei užsimiršęs prakaitą ranka nubrauki”, – piktinosi Jonas.
Šviežių bulvių prakeiviai patarė pasiieškoti Naujajame turguje; jomis prekiaują šilutiškiai. O čia šviežių bulvikių dairytis patarė ne anksčiau birželio penkioliktos, ir tai jei tik Dievulis gausiai lietaus atsiųs. Prikibau prie šilališkio pono Vacio, kurio bulvės nejuoduoja, be akyčių, gardžios.
– Kodėl mano bulvės geros? Tai priklauso nuo žmogaus sąžiningumo; jeigu privarys trąšų, tai aišku, bus neskanios, – sakė vienkiemio ūkininkas, auginantis du hektarus bulvių. Jam tai – pragyvenimo šaltinis. – Reikia iš rudens gerai paruošt žemę, gerą sėklą turėt, išbeicuoti, ir, žinoma, priežiūros… Jeigu elitinę sėklą turi, tris metus paaugini, ir derlingumas padidėja. Savą, lietuvišką produktą parduoti – prestižo reikalas. O perka beveik vis tie patys klientai, – sutrinka įkyriai klausinėjamas ūkininkas. Pigiausios jo bulvės – 40 centų kilogramas, brangiausios – litas. Bet džiaugiasi, kad žmonės, nusipirkę kilogramą bulvių paragaut, sugrįžę maišais perka…
Ūkininkas Vacys sakė, šviežiom bulvėm prekiausiąs tik rudenį: „Žemaitiškai tariant, pakaštavot šviežių tai gal, bet jos skystos, dar nėr subrendusios…”.
Ivona Žiemytė