27 metų Andrius Čečkauskas-B2X (Bil2kas) ir 22-ejų Vytautas Paulauskas-Sauza, prieš savaitę debiutavę su savo organizuotu vakarėliu „SoundFlovers”, žada toliau lepinti kamerinių renginių mėgėjus ir yra įsitikinę, kad daugelyje uostamiesčio naktinių pasilinksminimų vietų klestintis „latin” stilius jau seniai turėjo čia išpopuliarėti.
Kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias?
B2X: Augau Šiauliuose. Dar mokyklos laikais sukinėdavome juostinius magnetofonus – pogrindyje… Kiek vėliau darbavausi Šiaulių radijo stotyje. Apie ketverius pastaruosius metus groju rimčiau, bet tiek čia to rimtumo – tai mano pomėgis. Kurį laiką aktyviai dalyvavau įvairiuose vakarėlių projektuose Klaipėdoje. Dažnai padėdavau jaunesniems kolegoms tuos projektus ir organizuoti, nes tik aš turėjau ir automobilį, ir pasą.
Negi nebuvo noro užsiimti šia veikla profesionaliai?
B2X: Yra toks dalykas kaip šeima. Aišku, kai draugai vakare kur nors kviečia, labai sunku pasilikti namuose (šelmiškai šypsosi)… Bet jei jau nori būti rimtas profesionalus didžėjus, darbui reikia skirti labai daug savo laiko, ypač vakarais. O kadangi sutuoktinė dirba dieną, būtume visai kaip nykštukas ir namelis – vienas nueina, kitas pareina. Vedžiau 24-erių, o prieš tai su būsima žmona draugavau dešimt metų. Taigi didžiausia svajonė liko nustumta į antrą vietą (juokiasi). Šiuo metu dirbu vadybininku.
O kada vakarėlių dvasia patraukė Sauzą?
SAUZA: Kai buvau 13-14 metų ir važiuodavau į vasaros stovyklas. Buvo vyresnieji vakarėlių vedėjai, prie kurių šliedavomės mes, jaunesni. Pamažu įsitraukiau, tapo įdomu. Dalyvavau projekte „Flip”. Esu mokęsis renginių režisūros Klaipėdos universitete, bet studijų nebaigiau. Pernai išvažiavau dirbti į Angliją, ir ten patyriau antrąją susižavėjimo naktiniu gyvenimu bangą…
Kas tau padarė įspūdį?
SAUZA: Ten yra vienas dalykas, kurio mes galime pavydėti: kas nors vyksta – žmonės eina, nėra nuostatos „Ai, negaliu, ai, nenoriu”. Be to, yra labai daug įvairių muzikinės saviraiškos sričių, vieni groja viena, kiti – kita, ir visi turi savo publiką, o patys lankytojai nesunkiai atranda kiekvienas savo terpę. Smagu matyti, kad klubų bei barų savininkai – idėjiniai žmonės: kartais patys ir pagroja, ir dekoracijas kabina. Jeigu ateini prašytis darbo, jis gali visai neklausinėti, ką esi dirbęs, o daugiausia tikrina, ar galima su tavimi „prie bajerio” pašnekėti… Dažniausiai laimi žmonės, turintys savitą nuotaiką, humoro jausmą ir savo požiūrį į gyvenimą – asmenybės ten daug gali.
O šiaip jau, nors esu patriotas, man buvo gėda būti lietuviu. Ten esame pasmerktoji tauta – jie galvoja, kad atvykėliai iš visų naujųjų Europos Sąjungos šalių narių, puikiai kalbantys angliškai, turintys išsilavinimą, jauni ir energingi, dirba daug ir veltui… Aišku, ir nesigailiu, kad važiavau, nes įgijau daug patirties. Dabar ieškausi darbo ir ruošiuos laikyti vairavimo egzaminą.
Didžėjavimas juk nepigus pomėgis?
B2X: Kiekvienas vyro pomėgis brangus. Kam žvejyba, kam sportas, kam didžėjavimas – per šeimos biudžetą kerta gerai. Bet kuri planus ir juos pamažu realizuoji.
Tarp kurios nors srities profesionalų ir mėgėjų – amžinos diskusijos ir konkurencija. Ar jūs esate linkę kritikuoti kitus didžėjus?
B2X: Be abejo. Kas dėl profesionalių didžėjų, tie iš jų, kurie dirba klubuose, turi paisyti klubo veido, tad per daug ten nieko nepakritikuosi – arba patiko miksas, arba ne. O dažniausiai mes iš jų mokomės – jie juk „profai”. Iš tikrųjų stengiamės su visais draugauti, o kritikos daugiau turime mėgėjų atžvilgiu – dėl to, kad dažnai jie groja nenuoširdžiai. Pasitaiko, atėjus į vakarėlį, matyti, kad į tokį didžėjų niekas nekreipia dėmesio, o jis pats, apie tai paklaustas, atšauna: „Nesiparink, čia yra „tūsas” didžėjams”… Beje, kokia čia gali būti konkurencija – mes tai darome ne dėl pinigų.
Kokios pozicijos laikotės jūs, kaip vakarėlių organizatoriai?
B2X: Į mūsų pirmąjį vakarėlį susirinko keliasdešimt žmonių. Bet išeidami jie dėkojo už renginį. Į mases nešokame, pralobti iš šios veiklos neplanuojame. Jeigu ateityje matysime, kad vyksta ir pavyksta, gal darysime daugiau bei dažniau. Yra keletas muzikos krypčių, kurios mums artimos. Pirmoji – tai „latin” bei „soulful” hausas su įvairiausiais papildais…
Bet dabar tokią muziką groja ne vienas uostamiesčio klubas.
B2X: Ir teisingai daro – jau seniai didžioji klubų dalis turėjo ją groti! Tai nuotaikinga, linksma, saulėta muzika, kurios tikrai reikia mūsų niūrioje kasdienybėje. Parėjus iš darbo namo, kai galva plyšta nuo rūpesčių, monotoniškas tamsus „progressive” tikrai nėra labiausiai mano trokštamas dalykas…
O antra kryptis – „breakbeat”. Taip patinka, nors prie žaizdos dėk! Bet ši laužytų ritmų muzika irgi yra gana tamsi ir sunki.
SAUZA: Šias dvi kryptis norime vystyti atskirai vieną nuo kitos. Kol kas, kad žmonės žinotų, ko tikėtis mūsų vakarėlyje, grosime linksmą hausą, o jei dalyvausime kokiame kitame projekte, galėsime ir kitką pasiūlyti. O šiaip jau gaila, kad pas mus „breakbeat” nėra taip propaguojamas, kaip „progressive”, nors šiedu stiliai pasaulyje vystosi lygiagrečiai.
B2X: Kiek aš girdėjau, Lietuvoje „breakbeat” grojo vos vienas Denisas iš „One Ear Stereo”, o kiti kažkodėl ne. Nors atvažiavęs Džeimsas Zabiela šia muzika nurovė visiems stogą, vadinasi, publika ją mėgsta.
Lapkritį judu kartu su Klaipėdos prodiuseriu Fyzo dalyvausite tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Virus X” Šiauliuose kaip alternatyvios muzikos projektas POP – „Paprasta, originalu, prabangu”. Kuo rengiatės nustebinti?
B2X: Ten dalyvausime nebe pirmą kartą. Kaip muzikantai, esame gal nelabai vykę ir tikrai ten pianinais negrojame, bet turime daug idėjų. Kas kompiuteriu, kas ritmo mašina, kas klavišiniais, jungiame ir vokalą, ir miksavimą – tai, ką geriausiai sugebame. Vien garsu stengiamės neapsiriboti – pajungiame ir foto- bei videoprojekcijas. Rodome ir kaip reikia žaisti kompiuterinius žaidimus… Kokios stilistikos visa tai bus? Popavangardas – toks juk buvo reikalavimas (šypsosi).
Valerija Lebedeva