Praėjusio amžiaus prancūzų literatūros perliukas, Fransuazos Sagan romanas „Sveikas, liūdesy”, lietuvių kalba išleistas bene trečiąjį kartą („Alma littera”, vertė Laima Rapšytė), tačiau turint omeny, kad nuo pirmo ir antro jo lietuviškojo leidimo praėjo dvidešimt penkeri ir penkiolika metų, leidėjų sprendimas atrodo visiškai pagrįstas – šis kūrinys, kurio originalas pasirodė Prancūzijoje prieš penkis dešimtmečius, regis, nesensta, tad jį derėtų perskaityti kiekvienai naujai bręstančiai kartai.
Praėjusiais metais mūsų pasaulį palikusi F.Sagan romaną „Sveikas, liūdesy” parašė būdama vos devyniolikos metų ir išsyk sukėlė tikrą sensaciją. Literatūros klasikas F. Moriakas anuomet savo recenziją Sagan knygai pavadino „Sveika, jaunyste”. Romanas susilaukė didelio pasisekimo, pasipylė straipsniai, kilo daug ginčų dėl autorės ir jos herojės, F. Moriako žodžiais tariant, „žavingos mažytės pabaisos”, atvirumo, kone cinizmo. Tebestebina, kad tokiu aiškiu, kone klasicistiniu stiliumi, lakoniškomis išraiškos priemonėmis jaunai autorei pavyko taip subtiliai ir įžvalgiai atskleisti paauglės psichologiją.
Nors romanas turi aiškią siužetinę liniją (septyniolikmetė Sesilė stengiasi užkirsti kelią naujoms tėvo vedyboms), neįkyrų moralą (nevalia „režisuoti” kito, tegu ir artimo tau žmogaus likimo), svarbiausia čia intensyvus emocinis herojės pasaulis: jaunatviškas vienatvės, ilgesio ir meilės išgyvenimas, psichologinė gelmė, jautri autorefleksija.