Lietuviška kasdienybė kaip šaržas

Leidykla „Versus aureus” neseniai išleido naują prozininkės Jonės Balčiūnaitės romaną „Išijo velnias”, kurio autorė pasistengė glaustai apibendrinti lietuviškos gyvensenos socialines ir psichologines ydas, atsiskleidusias Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Nors ir fragmentiškas, romanas patraukia veiksmo intensyvumu, gebėjimu per kelių šeimų likimus koncentruotai atkurti ironišką visos šalies „nacionalinių ypatumų” modelio šaržą. Galbūt išskyrus vienintelį romano personažą Emilį Ramzą, idealistą istoriką, čia stebime ištisą godulio, karjerizmo, susvetimėjimo iškreiptų socialinių grimasų galeriją.

Kūrinio herojai, broliai, seserys, kaimynai ir bendradarbiai, iš sodžiaus kilę valstietiško mentaliteto juokingai ambicingi verslininkai (Faustas Ramza), godūs ūkininkai (Ramzų Ksavera ir jos vyras Pranas), buvę nomenklatūrininkai ir saugumiečiai (Leonidas, Sigizmundas Stancikas) čia grumdosi vienas su kitu už asmeninę gerovę, jų nebesieja joks žmogiškasis dvasinis ryšys. Bankams užstatomi gimtieji tėvų namai su juose tebegyvenančiu tėvu, dukra ir marti varžosi dėl senojo Donato Ramzos globos vien gviešdamosi jo žemės, saugumiečiai sandėliuoja bylas – kaip savo „pragyvenimo šaltinį” ateityje – būsimus „kompromatus”, plėšrioji instituto ūkvedė Lana baigia iškraustyti iš savo darbo kabinetų mokslininkus, nuomoja patalpas, kurias vėliau privatizavusi ketina parduoti ir t.t. Netgi buvusi principinga ir gera žurnalistė Loreta Ramzienė susigundo geru uždarbiu ir lieka Amerikoje prižiūrėti senukų, tuo tarpu Lietuvoje ji labai reikalinga šeimai, ypač sunkiai bręstančiai paauglei dukrai Benitai.

Nors savanaudžiai J.Balčiūnaitės personažai dažniausiai vienas kito tiesiog neapkenčia, tačiau ir gyventi vienas be kito negali – spęsdami spąstus vienas kitam neretai patys į tuos spąstus patenka, ir tuomet tenka kreiptis pagalbos į nekenčiamą artimą savo. Taip ir sukasi groteskiška „Išijo velnio” gyvenimo karuselė, kurioje tarp šviesesnio gyvenimo perspektyvos ir iliuzijos jį pasiekti, aiman, išlieka vis toks pat vienodas atstumas…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , .

1 atsiliepimas į "Lietuviška kasdienybė kaip šaržas"

  1. b.

    👿

    slykstokas reikalas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.