„Parduotuvėje nepaisau, kas kiek kainuoja. Sumetu į krepšį man reikalingus produktus, o dėl kainos – jau kaip Dievas duos”, – juokiasi ligos nesugniuždytas, dėl jos profesiją sėkmingai pakeitęs jaunas vyras
Kaunietis Žydrūnas Tamošiūnas, pablogėjus regėjimui, ėmė daugiau dėmesio skirti šeimai. Sulaukęs trisdešimt penkerių metų vyras išgirdo sunkią diagnozę: glaukoma. Tai nepagydoma akių liga, kuri gali baigtis apakimu. Tačiau Ž.Tamošiūnas rankų nenuleidžia: pakeitė profesiją, ištvėrė dvidešimt operacijų, tiesa, ligą tik pristabdančių, ir susilaukė dar vieno kūdikio.
Nuo gruodžio kaire akimi, kuri buvo visai aptemusi, vėl gali matyti. Šviesą jai grąžino donoro ragena. Šiuo metu abiejų Ž.Tamošiūno akių rega yra 10 procentų, jis mato tik kontūrus net ir netoli esančių objektų, tačiau tai gali pasikeisti.
Nelaukė kito mirties
„Aišku, kad sutikčiau pats būti donoru. Juk po mirties kūnas man jau nebebus reikalingas, tačiau jis dar gali padėti kitiems”, – aiškino Ž.Tamošiūnas. Jis teigė nežinąs, kas yra jo ragenos donoras. Tuo nesidomi. Jam kur kas aktualiau tai, kad apie donorystę yra labai mažai informacijos ir per daug nepagrįstos baimės.
„Donoro laukiau trejus metus. Netroškau kieno nors mirties, tik laukiau ragenos, kuri kitam žmogui jau nebereikalinga”, – sakė vyras. Tragiški įvykiai, per kuriuos žuvę žmonės gali tapti širdies, inkstų, kitų organų donorais, vyksta labai dažnai ir donorystė jų skaičiaus tikrai nenulemia.
„Šiuo metu akispūdis normalus”, – teigė Ž.Tamošiūnas, besidžiaugdamas keturių mėnesių sūnumi Pijumi. Vyras tikisi, jog regėjimas dar labiau pagerės, o jei ir ne, savo darbu vis tiek ketinąs padėti kitiems žmonėms.
Šiuo metu jis dirba masažuotoju „Šiaurės šeimos centre” ir sporto klube „Linija”. „Tenkina tai, ką turiu. Labai myliu savo šeimą, noriu ir toliau tobulėti savo profesijoje. Nesigailiu ją pasirinkęs”, – sakė Ž.Tamošiūnas.
Sužinojo atsitiktinai
Apie ligą Ž.Tamošiūnas sužinojo atsitiktinai. Glaukomą jam įtarė medikai, jį privalomai apžiūrėję prieš karinę tarnybą. „Nieko panašaus neįtariau. Regėjimas visuomet buvo geras. Juk man tebuvo aštuoniolika metų”, – pasakojo Ž.Tamošiūnas.
Jį gydyti iš karto ėmė chirurgai. Vyras neslėpė, jog buvo sunku, nes liga lengvai nepasidavė. Regėjimas nesilpo, tačiau glaukoma progresavo. Kartą teko su medikais praleisti beveik ištisus metus. Kauno medicinos universiteto klinikų gydytoja oftalmologė Danguolė Baniulienė kauniečiui atliko 18 operacijų.
Glaukoma – tai akių liga, kuri atsiranda padidėjus spaudimui akies viduje. Pusiausvyra tarp akies skysčių gamybos ir pašalinimo lemia normalų akispūdį. Ilgą laiką padidėjęs spaudimas pažeidžia akies nervines skaidulas ir regos nervo diską. Blogėja regėjimas, siaurėja akiplotis.
Ligoniai dažniausiai niekuo nesiskundžia. Kartais atsiranda bukas skausmas akyje, taip pat antakių lanko, kaktos srityje, svetimkūnio pojūtis akyje, padidėja ašarojimas, akių nuovargis. Kadangi regėjimo aštrumas ir regėjimo laukas mažėja labai palengva, ligonis gali visai to nepastebėti.
Jei liga pradedama gydyti pradinėse jos stadijose, dažniausiai progresuoja lėčiau ir apakimo tikimybė nedidelė. Panaikinti ligos sukeltų pakitimų neįmanoma, galima tik sustabdyti ligos progresavimą. Glaukoma gydoma visą gyvenimą.
Bijojo netekti darbo
Žinojęs, kokios gali būti ligos pasekmės, Ž.Tamošiūnas teigė labiausiai bijojęs netekti darbo, pajamų – tuo metu buvo autošaltkalviu, užsiiminėjo autosportu. „Gera rega tam buvo būtina. Tiesa, dar ir dabar turiu vairuotojo pažymėjimą”, – juokėsi vyras, tuo metu su žmona Edita jau turėjęs dukrą Ramintą.
Tačiau sukdamas galvą, kaip reikės išmaitinti šeimą, Žydrūnas net nepagalvojo apie profesiją, kurios specialistas yra dabar. Pasiūlymo studijuoti masažo specialybę jis iš pradžių rimtai net nesvarstė. „Visuomet buvau pamišęs dėl technikos, automobilių, o čia – masažas”, – šypsojosi vyras.
Tačiau išsivysčius keratokonusui, akies ragenos pažeidimui, ėmus silpti regėjimui, jam nebuvo kur trauktis. Tapo Vilniaus kolegijos studentu. Prasidėjo ne tik paskaitos, bet ir operacijos. „Pritaikydavo linzę, regėjimas pagerėdavo. Po kiek laiko vėl reikėdavo kažko imtis. Regėjimo negerino ir kartais padidėdavęs akispūdis. Profesorius Jaščinskas atliko unikalią operaciją – įdėjo antiglaukominį implantą – Volteno vamzdelį, kuris normalizavo akispūdį. Tai buvo pirmas žingsnis į ragenos keitimą”, – pasakojo Ž.Tamošiūnas.
Geriausias kurse
„Kaip apsisprendžiau vėl mokytis? Aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovas sakė, kad esu jaunas vyras, o mokosi ir daug vyresni. Drąsino, kad ir statybininkai, muzikantai savo profesijas taip pat keičia į masažistų”, – pasakojo Ž.Tamošiūnas.
Jį palaikė ir artimieji: žmona, tėvai, sesuo. „Mediciną pasiryžau studijuoti todėl, kad klinikose buvau sulaukęs labai daug taip reikalingo dėmesio. Ir aš norėjau kitiems žmonėms suteikti pagalbą”, – aiškino kaunietis.
Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros specialybės jis mokėsi kartu su grupe žmonių, turinčių regos sutrikimų. Trejų metų studijas baigė beveik vienais dešimtukais – buvo geriausias kurse.
„Per atsiskaitymus nenusirašinėdavom. Ką čia nusirašinėsi, kai nematai? – kvatojo Ž.Tamošiūnas. – Troleibusų, autobusų numerius pamatau tik iš labai arti”. Jis mokydavosi klausydamas diktofono, kuriuo įsirašydavo dėstytojo skaitomą paskaitą.
Parduotuvėje jam bėdų nekyla, nes net nebando žiūrėti į kainas. „Sumetu į krepšį man reikalingus produktus, o dėl kainos – jau kaip Dievas duos”, – juokėsi Ž.Tamošiūnas.
Jis teigė darželyje net neatpažindavęs savo dukros iš daugybės bėgiojančių vaikų. Tačiau ir tai nebuvo problema. „Vos įžengdavau, kažkuris vaikų pastebėdavo ir surikdavo: „Raminta, tavo tėtis atėjo!”
Jurgita Murauskaitė