Rusų naikintuvas, smigdamas į Lietuvą, nušvietė ne tik su valstybės saugumu susijusių institucijų veiklos trūkumus, bet ir kai kuriuos lietuviško mentaliteto užkaborius. Turiu galvoje korupcijos brolį – bestuburiškumą, pasireiškiantį pataikavimu galingesnei ar įžūlesnei personai, gyvenimu susirietus ar bent pritūpus… Toks gyvenimo „būdas” įgauna vis platesnį mastą, lyg koks paukščių gripas. Samdinys riečiasi prieš darbdavį, eilinis (tarnautojas, kareivis, valdininkas…) – prieš viršininką, o jau aukščiausi teisėtvarkos darbuotojai siūruoja į visas puses kaip berželiai svyruonėliai nebeatsirinkdami, prieš ką jiems žemiau lenktis: prieš Lietuvos valdžios institucijas, įsivaizduojamas ar tikras ES direktyvas, ar pagaliau prieš senuosius ponus iš Rytų…
Įdomu, kur ir kokias mokyklas baigė mūsų teisėtvarką reguliuojantys vyrukai, jei nesuvokia skirtumo tarp civilizuoto dviejų šalių bendradarbiavimo ir bestuburiško vienos šalies reikalavimų vykdymo? Jie giriasi valstybinių interesų kontekste nelabai reikšmingais apsikeitimais kontrabandininkais bei vagiliais, bet nemato, jog „bendradarbiaujančioji” šalis atkakliai ignoruoja visai Lietuvos valstybei bei visuomenei svarbius prašymus ir reikalavimus. O jau uolus prokurorų skubėjimas grąžinti Rusijai nevykėlio naikintuvo nuolaužas, nesusitarus dėl žalos atlyginimo išakėtų pievų savininkams, būtų vertas ne tik paties prezidento ar Seimo pirmininko pasipiktinimo, bet ir specialiųjų tarnybų atidesnio žvilgsnio, jei tik iš tiesų turime tokias – atidžiai žvelgiančias, o ne žemai tūpčiojančias „tarnybas”.
Šiandien nebeužtenka samprotavimų apie tai, mokame ar nemokame kurti ir palaikyti korektiškus santykius su didžiąja kaimynine valstybe. Juk ne vien Rusija, bet ir kitos draugiškomis besiskelbiančios kaimyninės valstybės kartais nepraleidžia progos parodyti Lietuvai trijų pirštų kombinacijos vietoj žadėtos draugystės ir bendradarbiavimo. Kur seniai planuojamas elektros tiltas per Lenkiją? Kur paritetas, kai Lietuva išlaiko ne vieną dešimtį lenkiškų mokyklų, o Lenkija „nepajėgia” pasirūpinti nors viena lietuviška? Kur ES parama ir pagalba Lietuvai stengiantis atsikratyti totalios priklausomybės nuo rusiškų energijos šaltinių? O gal tarp mūsų, lietuvaičių, kalbant, pačios Lietuvos atsakingi pareigūnai nelabai stengėsi?
Dar didesnę nuostabą negu NATO vangumas per incidentą su rusų naikintuvu ima kelti neseniai per ministrų susitikimą Briuselyje pademonstruotas nedviprasmiškas mūsų sesių iš ES nenoras trikdyti Rusijos imperinės ramybės dėl Kaliningrado srities demilitarizavimo. Todėl būtina kuo greičiau ir kuo atviriau išsiaiškinti, kam apskritai atstovauja (ar įsivaizduoja atstovaujantys) tie žmonės, kurie gražiai įvardijami kaip „aukščiausi valstybės pareigūnai”: suvereniai valstybei ar nuo visų kaimynų priklausomai ir nuolankiai visų kaimynų vasalei?
Žinoma, galima su tokiu pat klausimu atsisukti ir į eilinius, valdžia ir atsakomybe neapsunkintus Lietuvos gyventojus, bet juk eilinis tuo ir skiriasi nuo generolo, kad jam, eiliniui, mažiau duota, tad iš jo mažiau reikalaujama. Juolab kad patikliai suteikę valdžią iš sovietinio „šinelio” išaugusiems ministrams, prokurorams, departamentų ir kitokių įstaigų direktoriams, Lietuvos eiliniai taip ir liko Internacionale apdainuotoji „išalkusi minia”, o ne orūs savo valstybės piliečiai.