Beveik nepastebėta Lietuvoje šmėkštelėjo pasaulinės kovos su korupcija žvaigždė Eva Žoli (Eva Joli) – Prancūzijos teisėja, kurios dėka kalėjime dienas leidžia vienos didžiausių pasaulyje naftos bendrovių „Elf Aquitan” bosai, papirkinėję politikus.
Tirdama tą bylą ponia Žoli miegojo su ginklu po pagalve, tačiau savo pasiekė.
Simboliška, kad ponia Žoli Lietuvoje pasirodė būtent tada, kai čia yra pardavinėjama „Mažeikių nafta”, o prezidentas, it adatos šieno kupetoje, ieško ir neranda naujo generalinio prokuroro.
Nors ir trumpai viešėjusi ponia Žoli spėjo pasakyti esminį dalyką apie kovą su korupcija: žuvis pūva nuo galvos, todėl kovą su korupcija ir reikia pradėti nuo „galvų”, o ne nuo policininkų, kurie uždarbiauja keliuose. Dar E. Žoli pasakė, jog tam, kad pamatytume šviesą tunelio gale, nereikia kokių nors ypatingų visuomenės švietimo programų. Tereikia vieno sąžiningo prokuroro, vieno sąžiningo teisėjo… „O jeigu jums pasakys, kad pažeidžiate žmogaus teises, tai juokitės jiems tiesiai į veidą”, – pasakė ta moteris, kuri Prancūzijoje viena pati įžiebė šviesą tunelio gale.
Ji mano, kad šis metodas suveiktų ir Lietuvoje, ir su ja sunku ginčytis. Juk sąžiningas prokuroras, dar šiandien įjungęs gerą magnetofoną, galėtų įrašyti, ką visų Seimo frakcijų vadai šneka apie „Mažeikių naftos” bylą, ir jo tinkle atsidurtų ne galva, o galvos. Dabartinė situacija valdžioje yra ypač palanki korupcijos medžioklei. Dėl ypač smulkaus valdžios sutrupinimo po įvairias frakcijas bet koks sprendimas yra derinamas ne tik valdančiojoje daugumoje, bet ir jos periferijoje, netgi opozicijoje. Kas „pasirašo”, tas ir kelia rankas, o po to gauna dalį.
Politikos „pletkininkai” nešioja gandus, kad nauda iš „Mažeikių naftos” pardavimo (žinoma, jei Kremlius prie to reikalo apkritai prileis lietuvius) dalinsis socialdemokratai su konservatoriais. Spektaklis dėl Kristinos Brazauskienės turtų baigsis iškart po to, kai bus susitarta dėl dalies. Pagal šią logiką socialdemokratams priklausytų daugiausiai, nes jie atlieka visą darbą. Konservatoriai savo dalį užsitarnavo jau vien todėl, kad nubaidė „Lukoilą” ir išvalė kelią TNK-BP, kur BP reiškia „British Petroleum”.
Pastaroji kompanija dar iki „Mažeikių naftos” pardavimo „Williams” tų pačių konservatorių dėka turėjo išskirtinę teisę pigiai supirkti Mažeikių įmonės produkciją, kad vėliau ją brangiai perparduotų. Tuo laikotarpiu įmonės nuostoliai buvo ypač dideli, o tokio „monkės biznio” pateisinimas buvo ypač skystas – britai turėjo „Mažeikių naftą” įvesti į Vakarų Europos rinką. Žinia, geri ketinimai netapo realybe, tačiau BP grįžo prie versmės įsikibę į parankę Rusijos kompanijai TNK.
Už tokį šansą BP turėtų jaustis skolinga ir Andriui Kubiliui, ir Rasai Juknevičienei. Skandalas dėl prieš 15 metų K. Brazauskienės privatizuotos valgyklos suveikė taip pat, kaip ir šūkis „Williams” – tai NATO!”
Žinia, premjeras skandalų nemėgsta, todėl darys viską, kad triukšmą numalšintų. Tačiau pagrindinė skandalų gesinimo priemonė – skubus kokio nors iešmininko atleidimas iš darbo – šįkart neveikia. Žmonos neatleisi. Vadinasi, reikės dalintis. Konservatoriai čia tiksliai apskaičiavo. Daug tiksliau už Viktorą Uspaskichą, kuris savo dalį ketino atsiimti pačiu vulgariausiu būdu – telekineze, t.y. sugebėjimu per atstumą kilnoti Darbo frakcijos narių rankas.
Tereikia įsivaizduoti, kad visos tos derybos, tie subtilūs pasitarimai dėl to, kur ir ką paspausti, kam duoti, o kam – ne, būtų įrašyti į audio- ar net videojuostą ir taptų pirmosios sėkmingos korupcinės bylos įrodymais. Teliktų prezidentui paskirti tikrą, o ne kišeninį prokurorą, ir mes tikrai pajustume skirtumą!
Rūta Grinevičiūtė