Komplimentai ant troleibuso bilieto

Vairuotojos moterys, ribojamos griežto grafiko ir prie elektros laidų prigludusių „ūsų”, nebeturi kada dairytis į gerbėjus

Birutė Stromskienė, Rima Lieponienė ir Violeta Bastienė yra trys iš pusantro šimto troleibusų vairuotojomis Kaune dirbančių moterų. Jų asmeninis gyvenimas jau ne pirmą dešimtmetį banguoja ypatingu ritmu: vieną savaitę keliasi paryčiais ir dirba iki pietų, o kitą – nuo pietų iki vidurnakčio.

Prie tokio ritmo turi prisitaikyti ir jų šeimos. Tačiau moterys neretai tenori kristi į lovą ir užmigti. Rytoj vėl teks būti atsakingoms už tūkstančių žmonių saugumą ir išklausyti nervingų replikų dėl nelygių kelių, neplanuoto stabdymo, girto keleivio elgesio, raminti įsisiautėjusį jaunimėlį.

Šešių vaikų mama

„Aš svajojau būti troleibuso vairuotoja. Prieš dvidešimt ketverius metus, kai ja tapau, moterų už vairo buvo dar nedaug. Taksistai ir autobusų vairuotojai mums tik šviesomis mirksėdavo”, – juokiasi Rima Lieponienė.

Dabar į dėmesio ženklus žiūrėti nėra kada, o gal jų ir nebebūna, nes visiems vairuotojams tenka daug atidžiau stebėti kelią – lengvųjų automobilių prieš kelis dešimtmečius, lyginant su šiomis dienomis, galima sakyti, nebuvo.

Į vairuotojos darbą po ilgokos pertraukos Rima sugrįžo tik prieš ketverius metus. Jos jauniausias iš šešių vaikų, kuriam dabar dvylika, nuo gimimo buvo labai alergiškas, suvalgęs ką netinkamo dusdavo, todėl mama negalėjo niekam patikėti jo priežiūros.

„Jaunystėje, kai gyvenau su pirmuoju vyru, kuris dabar jau miręs, gydytojai sakė, kad išvis negalėsime turėti vaikų. Verkiau išėjusi iš kabineto ir Dievo meldžiau – geriau dešimt nei nė vieno. Labai mylėjau vaikus”, – prisimena Rima.

Nėra geresnio darbo

Rimos berniukas iki septynerių metų beveik išaugo iš savo ligų ir ji baigė konditerių kursus. „Karmėlavoje kepiau sausainius”, – nusipurto prisiminusi, nes nei darbas jai patiko, nei normalią algą ten mokėjo. Todėl ji viena iš nedaugelio, kuri sako suprantanti, kad darbas „Autrolyje” yra geras.

Rima vairuoja 9-ojo maršruto troleibusą, kuris važiuoja nuo Petrašiūnų iki Klinikų. Visi jos vaikai yra jai labai geri. Du sūnūs mėgina uždarbiauti Anglijoje, o keturi tebegyvena su mama.

„Jie supranta, kad mano darbas sunkus, negaliu jo dirbti blogai išsimiegojusi ar nespėjusi pailsėti. Todėl jie stengiasi viską patys namie padaryti ir aš vakaro žinias per televiziją jau lovoje žiūriu. Rytą keliuosi anksti – apie antrą valandą, nes nemėgstu kaip į gaisrą lėkti. Išsiverdu kavos, pasidažau, pasišukuoju, dar vieną puodelį išgeriu. O tada išeinu iš namų – budintis mikroautobusas, kuris mūsų vairuotojus surenka, atvažiuoja penkiolika po trijų”, – pasakoja Rima Lieponienė.

Ketino dirbti iki pirmųjų atostogų

„O aš ketinau dirbti troleibuso vairuotoja tik iki pirmųjų atostogų. Todėl, vienintelė iš visos grupės, stipendijos neėmiau, kad paskui nereikėtų dvejus metus atidirbti. Svajojau studijuoti aukštojoje mokykloje psichologiją – ne bet kokią ir ne bet kur – o eksperimentinę Leningrade. Per aukštai šokau, tik tuomet nenorėjau suprasti”, – šypteli Birutė Stromskienė.

Ji sako, kad Kauno gatvėse troleibusas nepripažįstamas transporto priemone – vairuotojai „užkiša” automobilius, o pėstieji lenda po ratais. Ji važinėja 2-uoju maršrutu – nuo Islandijos plento iki Kauno pilies. Už vairo – nuo 1977-ųjų.

Birutė jau aštuonerius metus vairuoja ir lengvąjį automobilį, tačiau tik neseniai pradėjo gerai jame jaustis – palyginti su troleibusu, jis labai mažas, o aplink taip blogai matosi.

Moteris didžiuojasi beveik suaugusiomis savo dukromis. Vienai jau dvidešimt, kitai – septyniolika. Jos senokai gyvena trise. Birutė išsiskyrė su vyru, kai vyresniajai dukrelei tebuvo penkeri.

Ištikimybė apsimoka

Net Birutės bendradarbės stebėjosi jos ryžtu – dirbti tokį darbą ir auginti dvi mažyles atrodė pernelyg sunku. „Man labai padėjo motulė. O ir darbe visas sąlygas sudarydavo: turėdavau daug laisvų dienų, pertraukų vaikus į mokyklą nuvesti, nedirbdavau savaitgaliais”, – vardija moteris.

Vyrams ji buvo reikli, nuolaidų nenorėjo daryti ir savo vyrui. Ištekėjo vėlai, nes iki tol, anot jos, vis „brokijo” galimus kandidatus. Gimdė pirmąją dukrą būdama jau beveik trisdešimties. Užaugino savo mergaites ir visą šeimą išlaikė, nepaisant to, kad vienai moteriai tai nebuvo lengva ir anais laikais, kai vasaros stovyklos ir kelialapiai į pajūrį buvo beveik nemokami.

„Dabar lengvatos man nebepriklausytų, vaikai dideli, bet gavau porininkę, kuri viena vaiką augina. Todėl kasdien dirbu rytinėje pamainoje, nes mano porininkei patogiau dirbti po pietų. Savaitgaliais ji nedirba, todėl mūsų žaliasis troleibusas laisvas, nedirbame abi. Pasisekė”, – šypsosi Birutė, kuri laisvadienius praleidžia kaime, kur gyvena tiek daug jai padėjusi motulė. Ištikimybė vienintelei darbovietei ir geras vardas, pelnytas darbu, apsimoka.

Nugalėjo drovumą

„Kai tik pradėjau dirbti, buvau labai drovi. Nedrįsdavau keleiviams pasakyti, kad pasitrauktų nuo veidrodėlio, nes aš nematau, kas šalia. Kartą taip įvažiavau į senutėlį „Zaporožietį”, kuris gal septynerius metus gatvėje stovėjo. Visas supuvęs jau buvo, bet žmogus už jį didžiulės sumos paprašė. Dabar jau išdrįstu keleivių prašyti man vaizdo neužstoti”, – šypsosi 4-ojo maršruto troleibusu iš Petrašiūnų į Kauno pilį važinėjanti Violeta Bastienė. Jos darbo stažas trumpiausias, o vaikai mažiausi: vienai dukrai – dvylika, o kitai – šešeri.

Taikaus charakterio moteris sako, kad visose konfliktinėse situacijose su keleiviais stengiasi kalbėtis gražiuoju. Juk ne visi supranta, kad krato ne todėl, kad troleibuso vairuotoja nesistengia, o dėl to, kad kelias nelygus, kanalizacijos šulinių daug.

„Autobusuose žmonės laikosi, todėl, kai prireikia staigiai stabdyti, nevirsta vieni ant kitų. Troleibusuose dažnai stovi nesilaikydami ir vaikams leidžia po saloną bėgioti. Paskui pyksta, kad vežame „kaip malkas”. O mes stengiamės vežti švelniau nei kiaušinius, kad tik nepyktų ir nesinervintų”, – pasakoja Violeta.

Pyktis su keleiviais nesinori ne tik dėl gero charakterio. „Sudrausi siautėjusį jaunimą, tai peiliu sėdynes supjaustys, į kabiną spardys ar „ūsą” nutrauks”, – sako Violeta. Juk įsiaudrinę triukšmadariai nežino, kad, vairuotojai surinkus 112, policija tuojau pat atskubės.

Violeta neslepia, kad dairytis, kokiu žvilgsniu ją stebi keleiviai, nėra kada. Automobilių kelyje vis daugėja, anksčiau atrodydavo, kad bent antradieniais ir ketvirtadieniais jų mažiau, o dabar visada daug. Tačiau išradingi vyrai randa išeitį. Vienas jų, nusipirkęs bilietą, užrašė komplimentą ir sugrąžino.

Pavydi vilkikų vairuotojams

Aštuonias valandas trunkančią pamainą troleibusų vairuotojos skaičiuoja kiekvieną minutę – troleibusai turi važinėti pagal tikslų grafiką. Jei jį kas „sugadina”, trukdo kitiems. Laikytis judėjimo pagal tas minutes yra sunkiausia – spūstis kelyje, užgaišę keleiviai, pėsčiųjų perėjoje besiblaškantis vaikas – ir visos pastangos nueina niekais.

Nesunku suvokti, kuo moterys vairuotojos skiriasi nuo vyrų – jos nepyksta, kad išbėgę į perėją vaikai trukdo važiuoti, tik su nerimu stebi, ar, sustojus troleibusui, kita kelio juosta neatlėks automobilis. Parduodamos bilietėlį su grąža gali paduoti vaikui ir saldainį. Kai kurios visada jų nešiojasi rankinėse.

Rankinių ankštose prieš trisdešimt metų suprojektuotų troleibusų kabinose nėra kur pasidėti. Ką jau ir kalbėti apie galimybę pasišildyti arbatą ar oro kondicionierių. Darbo sąlygų moterys gerokai pavydi šiuolaikinių vilkikų vairuotojams ir su nekantrumu laukia, kokie bus naujieji troleibusai, kurių žadama greitai įsigyti.

Daiva Valevičienė