Kaunietė norėjo nusilenkti geišai

Japonija besižavinti psichologė pasakojo apie tūkstančius litų kainuojančius kimono, nekaltybės atėmimo ceremoniją ir jaunų japonių kelią į geiko

Tamsioje, tik senoviniais žibintais apšviestoje Japonijos Kioto miesto gatvelėje, pasigirdo keistas garsas: „kaukšt, kaukšt, kaukšt“. Tarsi kažkas kaukšėtų mediniu plaktuku į akmenį.

„Čiupkite fotoaparatus, geiša eina!“ – staiga suspigo viena turistė. Mėnulio pilnaties fone tamsioje gatvelėje subolavo kimono, ir pasirodė moteris baltai nugrimuotu veidu. Kaukšėdama mediniais sandalais ji ėjo mažais mažais žingsniukais, bet labai greitai – atrodė, tarsi plauktų žeme.

„Man norėjosi prieš tą moterį pulti ant kelių, nes ji atrodė tarsi deivė, kito pasaulio būtybė! – prisipažino 38 metų psichologė, reiki, aromaterapijos bei aurasomos meistrė kaunietė Dalia Braziulytė. – Dar niekada nemačiau tokių akių…“

Meno moterys

Pradėjusiai paskaitų ciklą apie Japoniją D.Braziulytei pirmasis susitikimas su geiša senovinėje Japonijos sostinėje padarė neišdildomą įspūdį. Matytoji geiša įsėdo į juodą limuziną ir kažkur išvažiavo linksminti turtingus japonus.

„Geišos – vakariečių vartojamas terminas, – aiškino medicinos psichologė. – Japonijoje yra vartojami du terminai: maiko – šokio moteris, kuri turi galimybę tapti geiko – meno moterimi. Geiko ir yra geiša“.

Apie geišas kalbėjomės Dalios namuose. Moteris sėdėjo susisupusi į rytietišką chalatą, skambėjo egzotiška muzika, kvepėjo smilkalais, ant sienos kabojo didelės vėduoklės, stovėjo įvairūs aromaterapijai bei aurasomai skirti įvairiaspalviai buteliukai ir čia pat, demonstruodamos žvilgančius kailius, žaidė jos kalytės – Mitra ir Frėja.

„Dar vienas susidūrimas su geišomis įvyko tame pačiame Gione – viename iš penkių Kioto hanamači rajonų, kur dar galima sutikti geišų, – pildama japonišką arbatą tęsė Dalia. – Geišos demonstravo pusantros valandos trukmės spektaklį turistams: atliko arbatos ceremoniją – sado, dainavo, demonstravo ikebaną, grojo, deklamavo…“

Neelitinės prostitutės

Į Japoniją su šešių lietuvių ir latvių grupe pas seniausią pasaulyje, dabar jau mirusią, 80 metų reiki meistrę vykusi Dalia Kioto gatvėse dažniausiai matė geikų mokines – maiko.

Geiša – elitinė prostitutė. Taip mano didžioji dalis apie geišas girdėjusių žmonių. Tačiau ilgai šia tema besidominti Dalia nenori su tuo sutikti: „Tai daug subtiliau, – mano D.Braziulytė. – Geiko – aukšto lygio linksmintojos, meno moterys. Intymūs santykiai tarp jų ir klientų yra gan retas reiškinys“.

Šia pikantiška tema, apie geišų meilužius, pakalbėsime vėliau. Dalia gurkšteli žaliosios, tradiciškai geriamos nepasaldintos arbatos.

„Dabar maiko ir geiko pagal japonų įstatymus gali tapti penkiolikos metų sulaukusios merginos, – aiškino Dalia. – Nors seniau maiko tapdavo ir 8-9 metų mergaitės“.

Tiesa, okajoje, geišų namuose, kartu gali gyventi ir jaunos mergaitės. Maiko vizualiai skiriasi nuo geiko ryškesniais šilkiniais kimono, makiažu. Tačiau į geiko grimą maišoma juoda spalva ir akių apvadai bei kitos veido dalys yra tamsesnės, net šiek tiek niūresnės.

„Maiko rengia kuo prabangiau, spalvingiau, o pas garsius meistrus joms užsakomas augaliniais dažais nudažytas kimono kainuoja maždaug 125 tūkstančius litų, o jį juosiantis diržas obi siuvinėjamas aukso bei sidabro siūlais, puošiamas koralais, brangakmeniais! Kimono nugaroje, prie kaklo, yra gilesnė iškirptė nei pas kitas japones. O baltai dažydamos veidą, kaklą, nugaroje jos palieka tris nedažytas juosteles – japonams tai labai erotiškos detalės“.

Dėvi 15 kilogramų sveriančius kimono

Nuo 20-21 metų maiko gali tapti geiko, jų apranga vis labiau blanksta, nors vis kainuoja brangiai. 30-metė geiša gali nenešioti ritualinių drabužių, nesidažyti. Beje, maiko ir geiko viena kitą atskiria ir pagal nusilenkimą: jaunesnės pagal rangą lenkiasi žemiau, viskas skaičiuojama centimetrais, stebimos detalės, simboliai.

„Solidesnio amžiaus geiša gali vilkėti tik puošniu kimono, o veidą grimuoja tik dėvėdama peruką – katsurą. Geiko vertinama ne dėl grožio, o dėl kultūros, išsilavinimo, – demonstruodama nuotraukas kalbėjo psichologė. – Mums teko dalyvauti nepaprastai elegantiškai geiko atliekamoje arbatos ceremonijoje. Jauna moteris vilkėjo tradiciniu kimono, nebuvo pasidažiusi ir į ją žvelgiau kaip užburta“.

Dauguma japonių sveria apie 40-45, o geišų kimono apie 15 kilogramų! Sunku įsivaizduoti, kaip vilkėdama tokiu sunkiu kimono jauna moteris arbatos ceremonijos metu sugebėjo elegantiškai ir grakščiai vaikščioti, judėti.

„V amžiaus arbatos ceremonijos namelyje, kuriame geiša atliko šią ceremoniją, mes jautėmės kaip dramblių banda virtuvėje, – prisiminusi epizodą nusijuokė kaunietė. – Geišos moka viską, tačiau kiekviena specializuojasi ir turi savo „arkliuką“, o jas moko garsūs meno žmonės ir budistiniai vienuoliai“.

Už susitikimą su geiša – 200 tūkstančių litų

Geiko bendruomenė, pasak D.Braziulytės, pasižymi aukštomis moralės normomis, tačiau kiekviena maiko ar geiko svajoja apie daną – turtingą, dažniausiai vedusį, keliolika ir net keliasdešimt metų vyresnį mecenatą.

„Geiša dažniausiai pasimyli būtent tik su savo dana, – mitą apie tai, kad geiša mylisi su kiekvienu klientu, neigė D.Braziulytė. – Bet garsi geiša save parduoda už kosminę kainą“.

Dalia žeria stulbinančius skaičius. Baltajam, o tai yra retenybė, amerikiečių milijonieriui Džordžui Morganui už geišos Ojuki iškvietimą teko sumokėti daugiau nei du šimtus tūkstančių litų. Beje, garsi geiša, sužavėjusi amerikietį, vėliau tapo jo žmona. Jaunųjų maiko arbatpinigiai siekia tūkstančius litų, o atlyginimas – daug solidesnis. Patys kukliausi sandalai kainuoja nuo 1000 litų. Beje, kukliam geiko kimono reikia 37 cm ilgio ir 13 metrų pločio šilko gabalo, o maiko ar išeiginiam kimono reikia 37 cm pločio 24 metrų ilgio šilko gabalo. Perukas katsura, kurį nešiodamos geišos dažnai praplinka, kainuoja daugiau nei 12 tūkstančių litų.

Turtingas mecenatas

Būsimasis dana, kuris nori globoti maiko arba geiko, ateina į okają ir kalbasi su viršininke – geiko senjora, aptaria rėmimo sąlygas.

„Geiko išlaikymas – didelė prabanga, nes dana moka už geišos išlaidas, kartą per mėnesį dovanoja kimono arba obi, kurio kainos – nuo 10 tūkstančių dolerių“.

Dana privalo pirkti brangiai kainuojančius bilietus į jo remiamos geišos pasirodymus ir platinti savo draugams. Kviesdamas į vakarėlį savo remiamą geišą jis turi pirmenybę, bet moka lygiai tokią pačią kainą, kaip ir kiti klientai. Ji negali išvažiuoti kažkur toli linksminti kito gerbėjo be danos sutikimo.

„Pasakojama, kad senyvo, 70-80 metų amžiaus, danos mėgsta klausytis erotinių geišos išgyvenimų“, – tęsė D.Braziulytė.

Prieš tapdama geiša, maiko privalo prarasti nekaltybę, o tam yra du būdai: jos skaistybę už dešimtis tūkstančių dolerių nusiperka gerbiamas klientas, jos dana arba maiko dalyvauja specialioje midzugaja (defloracijos) ceremonijoje. Midzugaja dalyvis nebūtinai turtingas, bet būtinai patikimas ir gerbiamas geišų, kuriame gyvena tik moterys, rajone – hanamačijoje.

Nykstanti profesija

„Danų žmonos žino apie vyro remiamą geišą ir ne tik nepavydi, bet ir skatina pastovią pažintį su geiša, – teigė D.Braziulytė. – Danos ir geiko vaikas laikomas nesantuokiniu. Japonijoje mergaitės gimimas – katastrofa, o geišų bendruomenėje katastrofa – berniukų gimimas. Sulaukęs penkiolikos metų vaikinas privalo palikti mamą geišą, nes į ją šnairuos visuomenė. Arba jis gali tapti kimono aprengimo meistru arba kirpėju“.

Dabar tik kas penkta geiša turi savo daną, nes tai labai brangus malonumas, turintis daugybę ritualų. Net ir atsisakęs remti geišą verslininkas negali „dingti“. Jis privalo sumokėti didelę sumą pinigų ir užmokėti už trijų mėnesių geikos išlaikymą.

„Tai brangi, bet nykstanti 1813 metais įteisinta profesija, kurios aukso amžius – XIX amžiaus pradžia, teigė D.Braziulytė. – Penkiuose Kioto hanamačiuose yra apie 190 okajų, kuriose įdarbinta apie 200 geišų ir apie 60 maikų“.

Vakarėlis baigtas

Kaunietė prisiminė, kai jos kolega anglas dalyvavo aukšto lygio vakarėlyje, kuriame buvo pakviestos geiko. 10 vyrų buvo susodinti pagal rangą. Pagal seną tradiciją geiša į kiekvieną ją užsakiusį vyrą kreipėsi „prezidente“.

„Geišas buvo užsakiusi kompanija. Dabartiniai japonai į jas žvelgė kaip į egzotiką, bet nevertino jų meno, – pripažino Dalia. – Geišos šoko, grojo, dainavo, deklamavo ir kartu su vyrais gėrė sakės, žaidė, mūsų akims, vaikišką žaidimą. Pralaimėjęs vyras nusirengdavo drabužį, geiko išgerdavo taurelę sakės. Geišos negali valgyti, bet, klientui prašant, privalo gerti sakę. Po eilinio tosto visą vakarą nė žodelio neprataręs ir beveik nekrustelėjęs kompanijos prezidentas krito veidu į lėkštę. Tai buvo ženklas, kad vakarėlis baigėsi“.

Ilgas kelias į geiko

„Senovėje į geišų mokyklas neturtingi žmonės parduodavo savo dukreles, – tęsė D.Braziulytė. – Dabar atveda mamos. Neturėjusi gabumų ir netinkanti į maiko mergina tapdavo pigia prostitute, nes neturėdavo kur eiti. Beje, Japonijoje manoma, kad geriausias metas mokytis menų, kai sukanka 6 metai, 6 mėnesiai ir 6 dienos. Kartais geišomis tampa merginos, ne tik sekančios mamų pėdomis, pamačiusios egzotiškas geišų tradicijas, bet ir protestuojančios prieš japonų tradicijas“.

Net ir dabar daugelis japonų vyrų į žmoną kreipiasi ne vardu, o „ei, tu“. Vonioje pirmiausiai išsimaudo vyras, vaikai, šunys ir tik po to – žmona. Moteris, išeidama aplankyti savo tėvų, privalo paklausti vyro arba jo tėvų leidimo.

Tiesa, prieš tapdama maiko, jauna japoniukė metus būna tarnaite – šikomi, po to minarai san – okajoja gyvenanti mergina ir vilkinti paprastą kimono. Ir tik po san san kudo (tris kartus – trimis gurkšneliais išgeriamas sakės puodelis) ceremonijos tampa maiko, pasirinkus vieną geiko savo mokytoja. Aprengti merginą tokiai ceremonijai kainuoja apie 250 tūkstančių litų.

Bijo tobulybės

Kada geiša išeina į pensiją? Geišomis gali dirbti ir 70 metų moterys. Tačiau, sulaukusios 30, jos gali atsistatydinti per hiki uvai ceremoniją.

Į pokylį geiko sukviečia visus jai svarbius žmones, dovanoja dėžutę su ryžiais.

„Pervirę ir sulipę ryžiai simbolizuoja keiksmažodį ir nenorą okajos net matyti iš tolo, – simbolius aiškino Dalia. – Įmaišyti ir raudonieji ryžiai? Mane galima samdyti geiša ir ateityje“.

Kodėl kaunietė taip domisi geišomis? Dalia Braziulytė šyptelėjo: „Man labai imponuoja japonų kultūra, menas, jų architektūra, mitologija. Į kiekvieną žmogų galima žvelgti kaip į Dievą ar deivę. O Kiotas… – kaunietė nutyla ir ieško žodžių. – Aplankiau daugybę pasaulio miestų, tačiau gražesnio miesto nemačiau. Estetiškas ir paradoksų miestas. Šiuolaikiniai namai, pastatai, mašinos ir, žengus porą žingsnių pro sintoistų ar budistų šventyklos vartus, patenki į XVII, X ar net V amžių“.

Kažkas tobulo? Išsprūdo žodis. D.Braziulytė šyptelėjo: „Japonai vengia šio žodžio. Tobulybė, anot jų, dievų įžeidimas. Ir net nuostabiai pagamintas puodelis arbatos ceremonijai bus šiek tiek įtrūkęs ar su specialiai pagamintu nedideliu broku“.
Darius Sėlenis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Kaunietė norėjo nusilenkti geišai"

  1. ernesta

    as suprantu psichologe Dalia Braziulyte

Komentuoti: ernesta Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.