Savo kasdieniu gyvenimu prancūzai mėgina paneigti apie juos suformuotus mitus
Ne tik Lietuva turi sunkumų, kurdama savo įvaizdį pasaulyje. Įsišaknijusius stereotipus nelengva įveikti ir tokiai valstybei kaip Prancūzija, kuri yra labiausiai turistų lankoma šalis pasaulyje.
Lydi daugybė stereotipų
Kas dažniausiai sakoma apie prancūzus? Tai žmonės, kurie dirba valstybinėse įstaigose, daug atostogauja, yra tinginiai, nuolat streikuoja, nesinaudoja internetu, dažnai užsiima seksu ir nemoka užsienio kalbų.
Ką galima pasakyti apie tai, kad prancūzai nuolat atostogauja? Jiems patiems šis klausimas nelabai suprantamas. Iš tikrųjų atostogos Prancūzijoje tęsiasi penkias savaites, kaip ir daugelyje kitų Vakarų pasaulio valstybių. Prancūzijoje 5 savaičių atostogos įvestos nuo 1982 metų.
Taip pat manoma, kad prancūzai yra tingūs. Tačiau, kaip rodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) statistika, iš tiesų prancūzai dirba daugiau valandų nei vokiečiai. Be to, prancūzai dirba produktyviau, per tą patį laiką pagamindami produkcijos 20 proc. daugiau nei JAV ir 40 proc. daugiau nei Vokietijoje.
Streikai labiau pastebimi
Manoma, kad prancūzai nuolat streikuoja. Profsąjungų nariai yra tik 8 proc. darbuotojų. Prancūzai teisę streikuoti turi nuo 1958 metų. Tačiau dėl streikų Prancūzija kasmet praranda 10 dienų tūkstančiui gyventojų, kai JAV – 20 dienų, o Italija – 30 dienų. Nuo 1985 metų streikų mažėja. Jų kur kas daugiau JAV, Italijoje ir Ispanijoje.
Atrodo, kad Prancūzijos streikai pastebimi labiau, nes kyla viešose tarnybose. Praėjusią savaitę įvyko keli mažesni ar didesni streikai, kurie buvo nušviesti žiniasklaidoje. Daugiausia dėmesio sulaukė Korsikos saloje vykęs streikas, protestuojant prieš valstybinių kompanijų privatizavimą. Maždaug 15 tūkst. turistų dėl streiko buvo priversti užtrukti saloje. Ką jie grįžę namo pasakos? Vėlgi, kad prancūzai dažnai streikuoja.
Dar vienas stereotipas – visi prancūzai yra valstybės tarnautojai. „Baltųjų apykaklių” šalies vaizdą užsieniečiai susidaro lankydamiesi didžiuosiuose šalies miestuose ir matydami begales kostiumuotų ir portfeliais nešinų biurokratų. 2001 metais šalyje buvo 5 mln. valstybės tarnautojų 26,9 mln. žmonių darbo rinkoje. Apie 19 milijonų prancūzų dirba privačiame sektoriuje. Lyginant proporciškai, netgi JAV yra daugiau valstybės tarnautojų.
Populiaru manyti, kad prancūzai nesinaudoja internetu ir elektroniniu paštu. Tačiau iš tiesų 30 proc. prancūzų namų ūkių naudojasi internetu namuose, 11 milijonų turi kompiuterius. Šiais rodikliais ji lenkia Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.
Nenori ar nemoka?
Turbūt labiausiai žinomas stereotipas – prancūzai nemoka užsienio kalbų. ES barometro tyrimai rodo, kad 40 proc. prancūzų moka antrą kalbą. 65 proc. iš jų yra iki trisdešimties metų, 90 proc. baigusiųjų aukštąsias mokyklas kalba angliškai. Taip teigia statistika.
Per Prancūzijoje praleistą savaitę teko sutikti tik vieną žmogų, kuris visiškai nesuprato angliškai – tai buvo juodaodis nedidelės parduotuvės pardavėjas mažame miestelyje. Kartais patys užsieniečiai susikuria sau problemų, nesistengdami bent pasisveikinti ir padėkoti prancūziškai. Dažnai užtenka pasakyti „bonjour” ar „merci”, ir jų širdys suminkštėja.
Rytiečius šokiruoja besibučiuojantys žmonės
Prancūzai – geriausi meilužiai? Skirtingos apklausos pateikia vis kitokius vertinimus. Pernai surengtoje prezervatyvų gamintojo „Durex” apklausoje nustatyta, kad poros visame pasaulyje mylisi vidutiniškai po 103 kartus per metus, tačiau prancūzai per tą patį laiką pasimyli po 137 kartus.
Nuo prancūzų atsiliko graikai ir vengrai, kurie mylisi vidutiniškai po 133 ir 131 kartą per metus. Tačiau panašiose apklausose yra nugalėję ir vengrai, ir amerikiečiai. Taigi klausimas lieka atviras.
Iš Rytų atvykusius turistus pribloškia romantiški, gatvėse nuolat besibučiuojantys prancūzai. Teko matyti kuriozišką vaizdelį. Porelė iš kažkurios Afrikos šalies atvykusių žmonių atsitrenkė į staiga sustojusius ir pradėjusius aistringai bučiuotis jaunuolius.
Religijų laisvė
Užsieniečiams nėra lengva suprasti ir religijų laisvę, deklaruojamą Prancūzijoje. Akivaizdu, kad šalyje vykdoma aktyvi pasaulietinimo politika. Dar 1905 metais Prancūzijoje religija atskirta nuo valstybės, ir tai nėra tik formalumas. Įdomus faktas: 47 proc. prancūzų yra nereligingi ir save vadina ateistais. Šalyje gyvena apie 7 milijonai musulmonų, 1 milijonas žydų, todėl nuo seno iškyla religinės laisvės klausimai.
Pernai šalyje įsigaliojo įstatymas, valstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose uždraudęs religinius simbolius. Dauguma tai suvokė tik kaip musulmonių moterų čadrų draudimą.
Profesorė religijos tyrinėtoja Sesilija Džoly pažymėjo, kad draudimas galioja tik valstybės mokyklose, o privačiose – ne. Religinių mokyklų valstybė nekontroliuoja. „Reikia prisiminti, kad Prancūzijos Respublika buvo įkurta kaip opozicija katalikų bažnyčios valdžiai. Tačiau katalikybė vis dar turi tam tikrų privilegijų. Valstybė išlaiko tik iki 1801 metų pastatytas bažnyčias. Kai kuriems atrodo, kad čia yra diskriminacijos”, – sakė profesorė.
Musulmonėms nelengva pasirinkti
Prancūzijos musulmonų vadovas, Evri (Paryžiaus priemiesčio) mečetės rektorius Kalidas Merunas teigė, kad požiūris į musulmonus pasikeitė po 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių. „Tačiau terorizmas neturi nei religijos, nei bažnyčios, nei mečetės, nei teritorijos. Terorizmas yra prieš gyvenimą, o islamas – už jį”, – karštai ir visą laiką šypsodamasis kalbėjo K.Merunas.
Mečetės rektorius nepatenkintas, kai kalbant apie musulmonus naudojami žodžiai „integracija” ir „tolerancija”. „Juos reikia išmesti iš žodyno. Neturiu ką atsakyti, kai manęs klausia, ar jaučiamės integruoti į Prancūzijos visuomenę. Jūs turbūt tikėjotės mane pamatyti su religiniais rūbais, tačiau išvydote apsirengusį taip, kaip jūs”, – rodė K.Merunas.
Jis teigė pasisakęs prieš čadrų uždraudimą mokyklose. „Manoma, kad galvos apdangalas yra moterų diskriminacijos ir barzdotų musulmonų vyrų valios požymis. Jis neva rodo žemesnę moterų padėtį. Tačiau moterų niekas neverčia taip daryti, netgi Dievas neleidžia uždengti kito veido”, – aiškino jis.
„Manęs mergaitės dažnai klausia: ką pasirinkti – žinias ar galvos apdangalą. Jos dažnai pasirenka žinias ir apdangalą, nes aukštosiose mokyklose čadros nedraudžiamos. Įstatymas turėtų būti ne prieš moteris, kurios nešioja čadras, bet prieš vyrus, jeigu jie tai verčia daryti, todėl dabartinis įstatymas yra neteisingas”, – sakė mečetės rektorius. Šiemet šalyje užfiksuoti tik 47 atvejai, kai musulmonės atsisakė nusiimti čadras mokyklose.
Dainoras Lukas